Berlyno maratonas 2022
Berlyno maratonas
Prieš keletą dienų man teko garbė sudalyvauti Berlyno maratone. Tai yra vienas iš šešių Didžiųjų pasaulio maratonų (taip pat priklauso Niujorko, Čikagos, Bostono, Londono ir Tokijo maratonai), sutraukiantis itin daug dalyvių – šiemet 45000 – bei aukščiausio lygio bėgimo profesionalus. Maratonas unikalus ir tuo, kad profesionalai startuoja kartu su mėgėjais, taigi man šį kartą nusišypsojo laimė bėgti su geriausiu visų laikų maratonininku Eliudu Kipchoge, kuris užbėgant įvykiams už akių, šiose varžybose pagerino sau pačiam priklausantį pasaulio rekordą!! Trasą Kipchogė įveikė per 2:01:09, vidutiniu 2:52 min/km greičiu. Kažkas nerealus! Didelė garbė bėgti šalia legendos!
Bendruoju atveju Berlynas mane priėmė svetingai. Tik atvykęs į Berlyno maratoną supratau kokio čia masto renginys – 45000 bėgikų net ir Berlyne lengvai nepaslėpsi, taigi jie maišėsi visur, kur tik bepasisuksi. Nepaisant tokio didelio dalyvių kiekio, renginio organizacija tikrai nepriekaištinga – nesijaučia jokio chaoso, tiek varžybų zonoje, tiek atsiimant numerius viskas puikiai sustyguota ir sudėliota iki menkiausių detalių.
Šį kartą mano kelionė buvo labai koncentruota: šeštadienį ryte atskridau, pasiėmiau dalyvio paketą, sekmadienį subėgau ir jau vakare grįžau atgal į Vilnių. Iš esmės viskas gerai ir operatyviai, bet kitą kartą rinkčiausi pabūti ilgiau – ramiai atvykti bent dvi dienos prieš varžybas, o vakarą po maratono taip pat paskirti varžybų aptarimui, o ne skubėjimui į namus.. Tokie renginiai turi būti šventė, o ne darbas!!!
Pasiruošimas
Berlyno maratonas buvo antras pagrindinis mano metų startas. Pirmasis buvo pusės Ironman varžybos Varšuvoje, po kurių triatloną nustūmiau į šalį, šiek tiek atsikvėpiau ir tris mėnesius skyriau tik bėgimo trenirotėms. Ne viskas ėjosi pagal planą – pradėjus daugiau bėgioti ir padidinus kilometražą iki 100 km per savaitę kojos pasakė, kad joms nelabai patinka tokie krūviai. Šiaip didelių skausmų nebuvo, bet vis atsirasdavo kažkokie smulkūs diegimai, raumenų tempimai ir pan.. Taigi pajutęs kūno siunčiamus signalus, krūvį šiek tiek sumažinau ir daviau organizmui daugiau poilsio.
Lyginant bėgimą su triatlonu gaunasi šioks toks paradoksas, nes bendruoju atveju bėgiodamas sportavau žymiai mažiau, bet krūvio kelti irgi negalėjau, nes bėgimas organizmui duoda daugiau stresinių apkrovų nei plaukimas ar dviratis.. Taigi staigiai užkėlus kilometražą padidėja traumos tikimybė, o tokio rezultato tikrai nenori niekas :) Kadangi traumų nenorėjau ir aš, šiek tiek sumažinau apsukas ir po neilgos pertraukėlės pavyko be jokių blogų padarinių sėkmingai grįžti į treniruočių procesą. Beje, treniruočių programą rašausi pats, tai labai didelis pliusas, kad galiu keisti planą momentaliai reaguodamas į savijautą.
(12 – pirma pasiruošimo savaitė, 1 – maratono savaitė)
Bendruoju atveju per 12 pasiruošimo savaičių (įskaitant ir maratono savaitę) nubėgau 1156 km – vidutiniškai po 96,3 km per savaitę. Siekiant aukštų rezultatų tai tikrai nėra didelis kilometražas, bet visgi tai yra daugiausia, kiek aš esu bėgęs per visą savo bėgimo „karjerą“. O tiesą pasakius, daugiau bėgti nenorėčiau :D 100 km per savaitę man yra ta riba, kai pakanka.. viskas virš 100 jau malonumo nebeteikia. Norint pagerinti aerobinę bazę, galima plaukti ar minti dviratį, ką realiai ir planavau pasiruošimo pradžioje. Pirminė idėja tokia ir buvo buvo – norėjau prie bėgimo treniruočių prijungti ir bent vieną ilgą minimą per savaitę, o esant galimybei padaryti ir recovery ride‘ą savaitės viduryje.. Labai gera idėja, bet deja neįgyvendintą :D Reikės kada nors pabandyti ir gal bus kaip šių metų pradžioje, kai beveik nebėgiodamas, tik mindamas dviratį ir plaukiodamas baseine, sugebėjau pasigerinti 3, 5, 10 ir 21,1 km rezultatus
Dar vienas dalykas, kurį daryčiau kitaip – teiperis. Krūvį šiek tiek mažinti pradėjau likus trims savaitėms iki maratono. Dabar manau, atsigavimui ir užsikrovimui man pilnai paktų ir dviejų savaičių, o papildoma savaitė darbo galbūt pridėtų ne tik fizinio, bet ir psichologinio tvirtumo.
Kontroliniai startai, tikslai ir vargai
Prieš pereinant į maratono aprašymą, manau verta paminėti kontrolines varžybas Biržuose. Pusmaratonis Biržuose vyko kaip tik po sunkesnių savaičių, kai prasidėjo nuovargio jautimas ir lengvi kojų skausmai. Nepaisant to, vis tiek tikėjausi subėgti gerai ir gal net priartėti prie PB.. oi kaip aš klydau 😂😂 Iš tiktųjų varžybose Biržuose pavargęs buvau jau prieš startą, priedo stipriai užkaitino saulė ir lūžau jau nuo pačių pirmųjų kilometrų. Šitas lūžimas taip kalė per galvą, kad neliko jokio pasitikėjimo savo jėgomis ir iki pat Berlyno buvau labai pasimetęs bei nežinojau ką daryti.. kadangi buvau labai orientuotas į rezultatą, atrodė, kad išsikėliau per didelius tikslus ir vargu ar pavyks juos įgyvendinti. Tuo pačiu supratau, kad rezultatas aktualus tik man pačiam ir nieko neatsitiks, jei nubėgsiu per 2:40 ar 2:45 ar 3:20.. Bet mažinti lūkesčius buvo labai sunku, o juos įgyvendinti atrodė dar sunkiau. Man čia buvo gera pamoka, kad nereikia akcentuoti varžybų rezultato – aišku reikia stengtis pasirodyti kiek įmanoma geriau, bet laiko atžymos dažnai sukuria labai daug papildomo nereikalingo streso, o jei dar ne viskas klojasi pagal planą, tai savigrauža ataudžia tave botagu taip, kad maža nepasirodo.. Džiaugiuosi, kad bent jau paskutinėmis savaitėmis daugmaž pavyko susitvarkyt su galva, nusiraminti ir į varžybas važiuoti su pozityviom emocijom. Mintyse nustūmiau laiko atžymą į antrą planą ir svarbiau už viską pastačiau varžybų patirtį ir apskritai, kad turiu tokią dovaną – galimybę bėgti Berlyno maratone!! Vien dalyvavimas čia yra svajonės išsipildymas!!
Bet pakalbėkim ir apie tą antrą planą 😂😂 Nors ir šiek tiek nustumtas į šalį, bet varžybų rezultatas tikrai nebuvo neužmirštas. Dar nuo pernai metų Paryžiaus maratono, tikslas sub 2 val. 40 min. niekur nedingo. Kadangi mano maratonų patirtis rodo, kad esu labai linkęs sulėtėti antroje varžybų dalyje, pasidariau įvairiausių skaičiavimų ir galiausiai nusprendžiau, kad reikia pradėti po 3:40, taip atlaikyti bent 30 km ir net jei lūšiu, sukaupto rezervo turėtų pakakti tikslui įgyvendinti. Puikiai žinau, kad rizikinga pradėti per greitai, bet šį kartą nenorėjau žaisti saugiai ir ėjau va bank.
Mityba
Šį kartą nusprendžiau daryti kokybišką angliavandenių įkrovą, taigi dar Lietuvoje pasigaminau makaronų, kuriuos vežiausi į Berlyną, prisipirkau guminukų ir kruopščiai suskaičiavau kiek angliavandenių turiu suvartoti. Mano atveju reikia per dieną suvalgyti 800 – 900 angliavandenių. O tai yra: 2 porcijos makaronų po 150 g, du pakeliai Haribo guminukų po 200 g, trapučių pakelis, pora bandelių, du litrai sulčių.. Tikrai negalvojau, kad įveikti 2 pakelius guminukų per dieną bus reikalų :D
Varžybų ryte suvalgiau avižnės košės indelį ir viskas .. pasiėmiau diržą pilną geliukų ir išvariau į varžybas.
Varžybos
Kaip jau minėjau, renginys organizuotas puikiai, tai varžybų vietoje taip pat nebuvo jokių nesklandumų. Atvykęs į vietą pasidėjau daiktus, parkelyje prie starto koridoriaus padariau lengvą apšilimą ir likus maždaug 10 min jau stovėjau starto koridoriuje. Per garsiakalbį buvo pristatytos maratono žvaigždės.. ir tada 3, 2, 1 – šūvis ir visa užsihaipinusi minia pajudėjo savo svajonių link. Stovėjau B sektoriuje, tai iki starto linijos buvo netoli ir mano maratono laikas pradėjo tiksėti praėjus 25 sekundėms nuo starto šūvio.
Bėgti pradėjau ramiai, galbūt netgi šiek tiek lėčiau nei planavau – pats negaliu tuo patikėt, nes dažniausiai maratonuose stipriai perspaudžiu pradžią :) Visgi pajaučiau, kad šiandien koja eina normaliai, bėgasi lengvai, tai po kelių km pradėjau šiek tiek greitėti ir grįžau į priešvažybinį planą. Pusmaratonis – 1:17:35 – puiku! Savijauta dar labai gera, kojos lengvos. Mintyse džiaugiuosi, nes pernai Paryžiuje ties pusmaratonio riba jau jaučiausi gerokai apgadintas, o šiemet buvo jausmas, kad lūžimas ateis dar negreit, atsirado net minčių, kad galiu lipti iš 2:35 :D… Maždaug 27 – 28 km tos mintys buvo apslopintos, nes atėjo pirmieji nuovargio požymiai. Nuo tada norint palaikyti greitį jau nebeužteko tiesiog bėgti – jau reikėjo dirbti.. ir nors greitis nekrito, bet jaučiau, kad tik laiko klausimas, kada pradėsiu lėtėti. 35’as km buvo pirmasis, kuriame pradėjo krisiti tempas.. Minčių sustot, paeiti ar pan. tikrai nebuvo, tiesiog jau reikėjo įvairiais būdais save motyvuoti, apgaudinėti ir įtikinėti, kad kiek įmanoma mažiau lėtėdamas, judėčiau finišo link. Nors greitis mažėjo, jokio streso nejaučiau. Paskaičiavau, kad net labai stipriai lėtėjant į 2:40 vis tiek įtilpsiu. Nervino tik tai, kad nuo 34 km aš jau nieko nebelenkiau, o lenkė tik mane :):) Taip kankinausi maždaug iki Branderburgo vartų, nuo kurių iki finišo linijos būna likę apie 400 metrų. Kai prabėgi pro Brandenburgo vartų kolonas, naujai užplūsta adrenalino banga ir paskutinę minutę iki finišo bėgi magiškoje ekstazėje.. Taip buvo ir man – surūgusį veidą pakeitė šypsena, kojos vėl įgavo lengvumą, sunkumo neliko ir pilnas teigiamų emocijų kirtau finišo liniją. 2:37:25 – svajonių rezultatas šiai dienai. Po finišo tikrai buvo labai daug emocijų, tai šiek tiek pažliumbiau (iš laimės), dar kažkiek pabimbinėjau ir nuvariau švęsti bei gert alaus :D
Taigi viskas, sezonas baigtas!!! 🥳🥳 pagaliau, nes jau atsibodo 😂 Nors iš kitos pusės tai buvo bene geriausias mano sporto sezonas, kurio metu beveik visose varžyboae gerinausi asmeninius rezultatus – 3 km, 5 km, 10 km, 21,1 km, 42,2 km, pusė Ironman, baseino triatlonas).. kitiems metams konkrečių planų neturiu, bet tikrai grįšiu į triatloną – vien bėgioti yra per daug nuobodu :):)
