Aš geležinis!

iron_100.jpg

Ko jau ko, bet Ironman’o šiemet tikrai neplanavau. Metų pradžioje, kai dėliojausi sezono planus, didžiausias iššūkis turėjo būti Vilniaus maratonas.. Bet ne… pasirodo pernai susiradau tokių draugų, kuriems nesvarbūs nei tavo planai, nei nuomonė, o pagarbą maratonui jie jaučia tik tuomet, jei prieš startą dar 3,8 km nuplauki ir 180 km numini dviračiu. Taigi sugalvojo chebrytė ir suorganizavo renginį, kuriam pasakyti „ne“ tiesiog nebuvo galimybės. Renginio idėja – surinkti 100 žmonių, kurie kartu įveiktų Ironman triatlono distanciją ir taip triatloniškai paminėtų atkurtos Lietuvos šimtmetį. Kadangi tai idėjinis, o ne komercinis renginys, tai dalyvavimo sąlygos buvo išvis fantastiškos: jei užsienyje tokio tipo varžybos kainuoja apie 500 EUR, tai čia renginys NEMOKAMAS. Tai kaip pasakyti „ne“?.. Ilgai nesispardęs pasirašiau šiai avantiūrai ir aš.

Kaip jau supratot, Ironmanas tikrai nebuvo mano šių metų prioritetas, taigi specialiai varžyboms nesiruošiau ir tikėjausi praslysti iš bendro fizinio pasirengimo. Herojiškų minčių neturėjau, svarbiausias tikslas paprastas – kaip nors įveikti distanciją ir suprasti kas tas Ironmanas yra. Tokiomis mintimis pragyvenau visą vasarą, kol pagaliau likus iki varžybų maždaug 10 dienų, pradėjo sklaidytis smegenis temdę iliuzijos debesys ir nušvitęs protas pasakė, kad be pasiruošimo bus pyz..ec.. O kadangi laiko pasiruošimui jau neliko, euforiją pakeitė panika ir kuo labiau artėjo varžybos, tuo mažiau norėjau tapti geležiniu. Galiausiai priėmiau kompromisą – nusprendžiau, kad varžybų metu savęs nekankinsiu ir per prievartą nevarysiu iki finišo vien tik tam, kad užsidėčiau pliusiuką. Įtikinau save, kad Ironmanas ne juokas, o be tinkamo pasirengimo distancijos įveikimas gali virsti tiesiog savęs žalojimu be jokios priežasties.

Trumpai viską apibendrinant – prieš startą myžau į kelnes, kaip mažas vaikas :):) kadangi fiziškai savimi nepasitikėjau, likusias 10 dienų paskyriau savišvietai, daug skaičiau ir domėjausi apie mitybą, skysčių vartojimą, greiti ir jėgų paskirstymą Ironman varžybų metu.. Žodžiu teoriškai šiek tiek pasikausčiau, o tai leido nuimti įtampa ir prie starto linijos stojau pakankamai atsipalaidavęs, turėdamas varžybų planą ir su mintimi, kad bet kada galiu pasitraukti.

Plaukimas
Plaukimo rungties visai nebijojau. Nuplaukti 3,8 km teko jau ne kartą ir žinau, kad mokant plaukti čia yra pakankamai yzi. Taip ir buvo. Plaukėm baidarių trasoje, todėl orientuotis nereikėjo, nes po vandeniu kelią rodė ištiestas lynas. Plius labai gera tai, kad greitai susiradau grupelę savo lygio plaukikų su kuriais plaukti buvo žymiai lengviau. Vienintelis dalykas, kuris labiau įstrigo – tai koja į galvą nuplaukus apie 200 m :) Pirmą kartą per triatlono varžybas prasileidau tokį gerą iš kojos į galvą, bet dzūko taip lengvai nepaimsi, nokdaudo negavau ir sugebėjau iki galo atplaukti su visais kartu, nepalikdamas grupės. Plaukimo laikas 1:11:50. Laiku esu labai patenkintas, o tai pridėjo motyvacijos pereinant į dviračio rungtį.

Dviratis

Oi tas mano dviratis… Kadangi jo šiemet ir vėl nepamylėjau, tai 180 km laukiau ne daugiau nei septintokas rugsėjo 1-osios. Trasos kalnuotumo žinojimas ir 2 km vertikalaus sukilimo šiuo atveju egzotikos nepridėjo, taigi buvau nusiteikęs rimtai padirbėti.. O jei galvojat, kad 2 km vertikalaus sukilimo nėra daug, tuomet pabandykit įsivaizduoti 63 devynaukščius sukrautus vienas ant kito.. Kaip dabar? :):) Nepaisant visko, pirmi ratai ėjosi labai puikiai ir pakankamai lengvai. Per treniruotes jau buvau išmokęs į kalnus minti mažu bėgiu ir taupyti kojas, o nuo kalnų jungdavau papildomą pavarą ir taip be didesnių pastangų įmyniau į pirmus 40 devynaukščių. Visas linksmumas prasidėjo trečiam rate po apsisukimo. Esmė tame, kad po apsisukimo grįžti atgal dėka daug ir ilgų įkalnių yra žymiai sunkiau nei minti į priekį.. Šios įkalnės mane galutinai išsunkė, taigi ketvirtą ratą pradėjau praradęs kelias arklio galias ir norint pasiekti finišą reikėjo kaip reikiant pakovoti. O žinot kaip mes lietuviai kovojam? Aišku dainomis! Taigi kai jėgų jau neliko, visą antrą ketvirto rato pusę (paskutinius 20 km), jei tik aplinkui nesimatydavo žmonių, pravažiavau dainuodamas.. Keista, bet labiausiai ėjo Ramstainai, nors jų nesiklausiau jau gerus 10 metų.. visgi jų riaumojimas labai puikiai atspindėjo savijautą ir leido išsilieti paskutiniuose kilometruose. Aišku buvo ir savos kūrybos tekstų su įvairiais vikruntasais, bet dėl cenzūros dabar jų minėti negaliu.. Visgi svarbiausia, kad visa tai padėjo ir dviračių trasą galiausiai įveikiau per 6:01:40.. Šiuo rezultatu taip pat esu labai patenkintas, nes tokio sudėtingumo trasoj planavau užtrukti apie 7 val.. Liko tik maratonas..

Begimas

Triatlone dalyvauju ne pirmą kartą, tai puikiai žinau, kad bėgti po 40 km dviračio olimpinėje ar po 20 km sprinto distancijoje yra reikalų.. taigi natūraliai suvokiau, kad bėgti maratoną po 180 km mynimo bus iššūkis iš didžiosios raidės. Neklydau :) Nors jei atvirai, pradžia buvo stebėtinai lengva ir apie jokį iššūkį nebuvo net minties.. Pirmus tris ratus iš šešių bėgosi labai lengvai ir netgi su šypsena veide. Bėgimo trasa driekėsi per Trakų centrą, o vienas iš etapų buvo apibėgti aplink pilį.. Šioje vietoje reikėjo ypatingos koncentracijos, nes be turistų ir vedybininkų, kuriuos apibėgti yra pakankamai lengva, nenuspėjami kaip orų prognozė, trasoje painiojosi vaikai.. Pirmus tris ratus manevruoti tarp vaikų buvo tikrai sunku, bet nuo ketvirto rato pasidarė lengviau.. Deja lengviau buvo tik dėl to, kad stipriai sumažėjo greitis.. Nubėgus kelis kilometrus ketvirtame rate baterija tiesiog ėmė ir išsikrovė. Gaila, kad čia ne taip kaip mobiliake, kur praneša likus 15 proc… Tokiu atveju dar galėtum įjungti energijos taupymo režimą ir nors sulėtintai, bet finišą pasiektum pilnai neišsikrovęs.. Ironmane baterija nieko iš anksto nesako, tiesiog ima ir pasibaigia.

Mano baterija galutinai  išsikrovė po 4 ratų. 4 ratą pabaigiau labai sunkiai, o sustojus maitinėlėje po keleto čipsų ir gurkšnio kolos pradėjo pykinti, apėmė visiškas tiek organizmo, tiek emocinis silpnumas.. Tada prisiminiau savo mintis, kad nežalosiu savęs ir priėmiau kaip tuo metu atrodė geriausią sprendimą – priėjau prie laiko matuotojų ir sakau “Viskas, užteks, mano Ironmanas baitgtas“. Gavau medali ir nuvariau ant tiltelio atsipalaiduot..

Ramiai sėdėt neišėjo, nes emocijos dar virė, o ir aplinkiniai sakė, kad darau nesąmonę.. Kad iš tikrųjų darau nesąmonę galiausiai supratau ir aš, taigi po 10 minučių „poilsio“ suvokiau, kad liko labai nedaug ir vėliau gailėsiuosi pasidavęs paskutiniuose kilometruose. Paprašiau organizatorių leidimo grįžti į trasą , o tą leidimą gavęs lėtai ir ramiai nušlepsėjau likusius 14 km. Bėgimo laikas 04:08:06 visiškai netenkina ir žinau, kad galiu žymiai geriau..  bet tuo metu tai neturėjo net mažiausios reikšmės. Bėgant paskutinį kilometrą užplūdo stiprios emocijos ir nors nedaug trūko, kad susigraudinčiau, šypsena nugalėjo ir tiek išsišiepęs kaip paskutiniame kilometre buvau jau seniai..

Tai toks va mano Ironmanas.. Labai sunkus ir permainingas, bet ne toks sunkus, kad būtų neįveikiamas. Emocijų po finišo tikrai daug, tačiau mintys dviprasmiškos. Pirma mintis, kad to tikrai nekartosiu ir man to nereikia.. Iš kitos pusės supranti, kad tinkamai pasiruošęs gali viską įveikti žymiai greičiau ir be perdėtų kančių.. Kažkokių magiškų nušvitimų ir suvokimų apie gyvenimo prasmę neatsirado ir taip aišku, kad žmogus gali viską pasiekti, jei tik turi noro ir įdeda pakankamai darbo, bet tam suvokti, nebūtina įveikti Ironmaną. Tiesa emocinis pasitenkinimas po varžybų lieka didžiulis ir to nepaneigsi.. Taigi Ironmanui dar neskau „ne“ ir jaučiu, kad gal ne kitais, bet po dviejų ar trijų metų tikrai pabandysiu dar kartą..

Reklama