Ir dar kartelį – Back on track

Model

Pradžiai – su pavasariu visus :):) O pavasarį greičiau už gamtą atgyja bėgikai ir savo neoninėm aprangom nudažo parkų takelius ir upių pakrantes. Aš irgi ne išimtis – kaip ir kiekvienais metais su pirma pavasarine saule pabundu iš žiemos miego, aunuosi savo eisiksus neoniniais raišteliais ir lekiu apsižvalgyt prie upės. Pagaliau orai geri ir tuo labai džiaugiuosi, nes žiemą bėgioti man nepatinka. Nepatinka, tai ir nebėgioju.. Anksčiau dėl to sielojausi, nes prarasdavau formą, bet pagaliau susireguliavau svarstykles bei atradau savo ir bėgimo santykį, kuris remiasi tokiais principais:

  • bėgimas svarbu, bet yra ir kitų svarbesnių dalykų;
  • nori – bėk, nenori – nebėk;
  • jei ruošiesi varžybom – “nenori“ nėra;
  • jei varžyboms nesiruoši – nedalyvauk (yra išimčių :));
  • blogas oras yra;

Tuos principus sugalvojau prieš kelias minutes, tai tikrai jie dar nėra baigtiniai ar kategoriški, bet manau pagrindę mintį ir žinutę ištransliuoja pakankamai aiškiai :) Taigi nors tarp savęs ir bėgimo pusiausvyrą atradau, bet susidoroti su savo ego kol kas ne visiškai pavyksta. Viena iš priežasčių tikriausiai yra ta, kad iki šiol niekaip nepavyko peržengti to magiško 3 val. maratono slenksčio.. o tai, deja, neleidžia man ramiai miegoti :):) Kitos distancijos ir kiti skaičiai visiškai nejaudina, bet dėl 3 val. jaučiu kažkokią vidinę nuoskaudą ir netgi savotišką nepilnavertiškumą. Daugeliui atrodo, kad vien nubėgti maratoną jau yra ką veikti, bet kiekvieną kartą, kai kas nors paklausia per kiek aš jį nubėgau, visuomet pradedu išsisukinėti.. Ir išsisukinėju ne dėl to, kad klausiančiajam tas mano laikas būtų labai svarbus, ne – išsisukinėju todėl, kad aš pats dėl to gerai nesijaučiu ir nuolatos persekioja jausmas, kad darbas nepadarytas iki galo.. Atrodo visi faktoriai ir aplinkybės sako, kad galiu bėgti iš 3 valandų, bet realybė kitokia – kol kas to padaryti nepavyko. Reikia šitą reikalą sutvarkyti :)

Va būtent dėl to, kad pabaigčiau pradėtą darbą, pasiryžau ir šiemet sudalyvauti Kauno maratone. Tik šį kartą nesakau, kad tai bus paskutinis maratonas.. Jei bus tikslas ir motyvacija, bus dar tų maratonų ir vėliau. Galbūt atsiras normas, pabandyti ir ilgesnes ultra distancijas, o dar ir triatlonas labai vilioja.. apskritai įveikti IronMan prilygtų pasaulio užkariavimui.. žodžiu dar yra kur tobulėti.. :):) Bet bėgiojantys manau pritars, nors ir labai paradoksaliai skamba, bet bėgime (ir triatlone manau :)) nepriskubėsi. Viską reikia daryti neperlenkiant lazdos ir mažais, bet užtikrintais žingsneliais judėti tikslo link. Yra galimybė tikslą pasiekti ir greitai, dideliais žingsniais.. tačiau tokiu atveju atsiranda daug papildomų rizikos faktorių, dėl kurių gali prarasti daugiau nei laimėti..

Tai tiek šiam kartui, tiesiog labai norėjau su visais pasisveikinti :) Kitas įrašas bus netrukus, o jame aprašysiu savo pasiruošimo maratonui programą ir jos pagrindinius konstravimo principus. Šį kartą programą nuo pradžios iki pabaigos susidėliojau pats, tai neesu tikras ar viskas veiks, bet bent jau aiškiai žinau kodėl yra įdėta kiekviena treniruotė, kas svarbiausia, ką ir kaip galima koreguoti :)

Iki pasimatymo ;)