Kauno maratonas 2015 – nuo  Highway To Hell iki Tėve Mūsų

 

A. Didžgalvio fotografija

A. Didžgalvio fotografija

Ką tik grįžau namo po Kauno maratono ir kadangi šiame bėgime patyriau itin daug įspūdžių, nusprendžiau aprašyti viską iš karto, neatidėliojant.. kad neužsimirštų :) Iš karto perspėju, kad rašysiu daug, nes minčių šiuo metu galvoje knibžda irgi begalės :):)

Maratono diena prasidėjo be jokių nesusipratimų. Atsikėliau prieš žadintuvą, išvažiavau laiku, Kaune buvau laiku, numerį gavau .. žodžiu viskas tvarkoj. Kelionės metu keletą kartų ant repyto ėjo AC/DC – Highway To Hell. Nuostabi daina bėgiko motyvacijai pakelti. Ypač kai esi kelyje (beveik autostradoje) į maratoną ir dainuoja – I‘m on the highway to hell.. Arba tokios frazės kaip „No stop signs, speed limit, nobody gonna slow me down.. „ .. „Don‘t stop me!” Fantastika! Labai užvedė, bauginančios orų prognozės buvo nustumtos į antrą planą, nes jokie pragariški karščiau jau nebepajėgūs manęs sustabdyti!

Taigi į startą stojau užsivedęs ir nusprendžiau laikytis plano A++ 4min/km. Viskas ėjosi puikiai maždaug pusę distancijos – vieną ratą. Palaikyti stabilų tempą nesudarė jokių problemų, neretai netgi stabdydavausi, kad neviršyčiau grafiko ir pusmaratonio ribą kirtau maždaug per 1 val. 24 min.. O tada nubėgus dar kilometrą ar du prasidėjo visi smagumai :) Pirmas sustojimas buvo labai ankstyvas – maždaug 22 km.

Supratau, kad nieko gero jau čia nebus, tai šiek tiek atgaivinau kojas ir nusprendžiau sulėtinti tempą iki 4:30 min ir pėškute praiti kiekvieną vandes stotelę.. Tuo momentu dar bandžiau save įtikinėt, kad viskas tvarkoj ir dar nesu pavargęs… kartojau mintyse, kad pavargsiu ne tada, kai kūnas pavargs, o tada, kai aš pats nuspręsiu, kad pavargau.. Toks bėgimo planas ir minčių koncentracija atrodo veikė visai neblogai! Deja tik iki pirmos stotelės 25‘am km :) po to dar du km laikiau norimą tempą, bet jėgos seko, o kartu tolo ir 3 val. riba..

Reikėjo atrast jėgų ir kažkaip kitaip save motyvuoti nesustot ir judėti pirmyn. 28 km atsiminiau keleto Lietuvos bėgimo veteranų interviu, kuriuose jie sako, kad bėgdami kalba poterius.. Nesu labai relihgingas, bet kodėl gi nepabandyt? Taip prasidėjo Tėve Mūsų ir Sveika Marija.. ir vėl Tėve Mūsų ir Sveika Marija .. ir t.t. Deja panašu, kad Dievas šį kartą manes neišgirdo ir poteriaviai daugiau jėgų neatnešė.. Nors prisipažinsiu, viskas vyko gan nuoširdžiai :):)

JoviD foto

Antro rato pradžia.. JoviD foto

29 km prabėgau šalia vieno namo, kurio kieme ant gulto išsitiesusi deginosi kažkokia moteris.. Kad jūs žinotmėt kaip aš norėjau būti jos vietoje :):) Net riktėljau “Kaip aš jums pavydžiu!“ .. Moteris tik chi chi cha cha, bet prigult nepasiūlė :):) Žodžiu toks mini demotyvatorius :)

Svarbiausia, kad artėjo vandens stotelė, o kartu ir planinis sustojimas. Vandens stotelėje pora žodžių persimečiau su Antanu Žukausku. Jis sau ramiai valgė apelsinus ir sako: Kam čia skubėt, man karšta.. o laiko dar daug yra :) Panašu, kad apelsinai jam padėjo ir nuskuodė jis greitai tolyn. Bėgti bandžiau ir aš, bet tada prasidėjo pirmieji skrandžio triukai. Niekada ankščiau man nėra buvę, kad bėgimo metu pykintų.. bet sakoma visuomet būna pirmas kartas.. Skrandis dirbt nenorėjo, todėl 31 km pasiūlė man grąžinti prieš tai suvartotus energetinius geliukus.. Aš mandagiai atsisakiau ir jokių nesusipratimų neįvyko – niekas lauk neišėjo, bet panašu, kad tas sugrįžęs tropinių vaisių aromatas visgi skonio receptorius šiek tiek sužadino..

Antras stiprus demotyvatorius buvo kai keli šimtai metrų už maitinėlės mane prisivijo ir aplenkė 3 val. vedlys.. Dar pažiūrėjo į mane, pamatė, kad šitam jau tikrai ne kažką, tai ir savo vandens buteliuką atidavė :):) Aišku viskas buvo daroma iš gerų paskatų ir tikrai labai ačiū už vandenį, bet tuo momentu man vedlys tiesiogiai asocijavosi su išsikeltu 3 val. tikslu, kuris nuo šio momento pamažu pradėjo tolti.. Mintyse iš karto iškilo toks ale Endomondo trasos planas ir du mirksintys taškiukai, kurių vienas aš, o kitas – pamažu tolstantis 3 val. tikslas :) Tikriausiai tiek ir tereikėjo, kad tuo momentu galutini palūžčiaiu.. Pabėgęs dar kelis šimtus metrų sustojau ir pradėjau ilgąjį šio maratono ėjimą – maždaug 700 m pėškute…

Galiausiai šiaip ne taip atradęs jėgų bėgti toliau, vėl buvau nemaloniai sustabdytas skrandžio.. Taip sudiegė pilvą, kad negalėjau be skausmo žengti nė žingsnio.. Tiesa diegimas greit praėjo ir galėjau tęsti.. Ir taip kokius 3 kartus kas 300 / 400 m, kol galiausiai tie spazmai galutinai išnyko (gal prieš tai kalbėti poteriai suveikė :)).

O po to sekė Akropolio stovėjimo aikštelė. Patikėkit kiek aš visiem bandau įrodinėt, kad tokioje Kauno vietoje statyti gremozdišką daugiaaukštį parkingą, gadinantį visą upės siluetą yra absurdiška.. deja, deja šį kartą turi pasakyti – Ačiū Akropoliui, kad turi daugiaaukštę aikštelę, kuri meta 300 m ilgio šešėlį! Tikrai didelis ir nuoširdus AČIŪ :)

Po trumpos atgaivos teko grįžti į saulę. Ne… šį kartą saulė džiaugsmo tikrai nesuteikė. Prasidėjo kita lūžinėjimo fazė – reguliarūs paėjimas… Pradžioj stengiausi kas kilometrą, bet greitai nepavyko ir tai.. tai eidavau kas puskilometrį ar kartais dar dažniau.. Šiek tiek nervai ėmė dėl to, kad bėgu tai rekoverio greičiu, bet dėl niekam nepaaiškinamų priežasčių kažkodėl nesirekoverinu :):)

Maždaug ties 36 km sutikau forumo bėgikai.lt kolektyvą, kurie po įveikto pusmaratonio palaikė likusis bėgikus trasoje. Paragino aišku ir mane jie bėgti pirmyn, o jau tolstant kažką išgirdau apie alų, kaip gerai po varžybų bus.. Atsisuku, sakau – Jo, alus gerai.. Tai sako turim :) Juokas juokais, bet tuo metu sustojau, apsisukau, grįžau gal kokius 15 – 20 metrų atgal, atsigėriau gurkšnelį alaus ir vėl nubėgau tolyn.. Oi gerai buvo :):) Taip, alus nealkoholinis, bet pati situacija tikrai labai smagiai nuteikė :)

Toliau sekė trys ramūs kilometrai kovojimo stengiantis nesustoti ir judėti pirmyn.. Arba tiksliau stengtis eiti kuo mažiau, nes pabaigt varžybas ir judėt atgal minčių tikrai nebuvo :):)

Likus 3 km iki finišo įvyko toks sakyčiau esminis mini lūžis, leidęs gan oriai pabaigti maratoną.. Jonavos gatvėje judėjimas vyksta dviem pusėm. Kai apsisukau ir pradėjau judėti finišo link, vienas iš bėgikų, net tiksliai nemačiau kas, šūktelėjo – Vytaytai varyk, nepasiduok! Galvoju – Nu tikrai, Vytautai, nepasiduok! Nuo to momento iki pat finišo bėgau jau be sustojimų, o sunkiais momentais galvoje vis kartojau – Pailsėsi, kai pabaigsi, dabar spausk kiek gali, liko visai nedaug!!

Galiausiai šiaip ne taip finišavau 17 vietoje per 3:18:28 (pirma pusė 1:23:59). Rezultatas ne toks kokio norėčiau ir tikėjausi, bet ką padarysi – life is life :)

Šiek tiek keista ir tai, kad net ir nepasiekus užsibrėžto tikslo, nuotaika išliko pakili, emocijo tik teigiamos ir esu labai patenkintas viskuo ką patyriau.. Tiesa, kaip ir buvau nusprendęs dar prieš bėgimą, dabar neribotam laikui maratonams sakau sudie.. Grįžtu prie trumpesnių distancijų – pusmartonių, 10km, 5km.. Šiose srityje dar irgi yra daug ką nuveikti :)

Beje noriu labai padėkoti visiems palaikiusiems trasoje!! Vismes visiems! Ir buvo labai smagu pamatyti kolegas Pingvinus, jie kaip visuomet įpučia teigimų emocijų :) Trasoje pasilabinau su Dainiumi, mačiau prabėgantį Padugninį – sveikinimai jiems sėkmingai įveikus šį Havajų maratoną! Dar didesni sveikinimai Lapei!! Šaunuolė!! Mačiau tave likus keliems šimtams metrų iki finišo, dar šūktelėjau iš tolo.. nežinau ar girdėjai, bet didžiausias respektas priimti maratono krikštą tokiame karštyje!! Be abejo ačiū Mariui ir kitiems bėgikai.lt forumiečiams už alų!! Visi jūs nuostabūs :)

kedasai

P.S. >>> NETEKTIS. Po šio maratono baigėsi maniškių Asics DS-Trainer 18 galiojimo laikas.. Atėjo jiems užtarnauto poilsio metas… Su šiais gražuoliais nubėgau 3 maratonus, 3 ar 4 pusmartonius, keletą 10 ir 5 km varžybų + treniruotės… Geri kedai buvo.. Gaila skirtis..