Minčių kratinys ir pamąstymai apie bėgimą bei praėjusį sezoną

Vilniaus maratonas jau visai ant nosies, tai jau neturiu kur išsisukinėti, nes pribrendo laikas įrašui. Pabandysiu trumpai nušviest kas įvyko per vasarą ir kas vyks (turėtų vykti :)) rudenį ir žiemą  :)

Jei nepastebėjote anksčiau, tai pasakysiu, kad bėgimas man vis dar yra mįslė, kurios negaliu įminti. Jei dauguma bėgiojančių bėgime randa atsakymus į kylančius klausimus, tai man atvirkščiai – klausimų kyla daugiau, o atsakymų į juos niekaip nepavyksta surasti.. o tuo labiau nuo jų pabėgti.

Esminis viską apibendrinantis klausimas, iš kurio kyla visi kiti neaiškumai, yra kam apskritai man reikalingas bėgimas? Ar jis man neša daugiau naudos, ar daro žalos? Žalos? Taip, žalos. Pirmiausia bėgimas atima labai daug laiko, kurį galėčiau skirti kitoms veikloms. Dabar kuo toliau, tuo labiau dažnai nervina, kai grįžtu po darbo, išeinu pabėgioti, nusiprausiu, pavalgau ir žiūriu, kad jau 21 ar 22 valanda.. tuoj laikas ir miegot.. nieko naudngo neuveikiau ir  žinau, kad kitą dieną laukia toks pats scenarijus.. Tai kas čia gero? Situacija labai jau smirda monotoniškumu ir užsiciklinimu.. Gerai, sutinku, čia yra ir asmeninių laiko planavimo klaidų bei pan.. bet esmė paprasta – jei nori siekti rezultatų, turi tam skirti daug laiko, kurį galėtum praleisti kitaip.. Nedrįstu teigti, kad prasmingiau, todėl žodeliai „kitaip“ ar įvairiau manau gan tiksliai nusako situaciją.

Kadangi paminėjau rezutatų siekimą, logiškai iškyla kitas klausimas – kam man tie rezultatai reikalingi? Kad galiu nubėgti maratoną jau įrodžiau, bet ar tikrai kas nors pasikeis jei kitą kartą tuos 42,195 km nubėgsiu greičiau? Vargu.. Galbūt tiesiog paglostysiu savo ego, geriau atrodysiu iš šalies ir tiek.. bet ar tai tikrai yra tai ko aš noriu iš bėgimo, ar tikrai tik tokios bukos vertybės veda mane į priekį? Ar tikrai bėgimas lyg koks į realybę perkeltas kompiuterinis žaidimas, kur palaipsniui gerini rezultatus tik tam, kad pereitum dar vieną lygį .. Tuo nenoriu tikėti, todėl ant stalo metu kitą kozirį – sveikata.

Va, sveikata, jau skamba kaip tikrai rimtas motyvas. Bėgioju dėl to, kad visą dieną prasėdžiu prie kompiuterio ir jei noriu gyventi sveikai, fizinė veikla man yra tiesiog būtina. Šiuose žodžiuose be abejonės tiesos yra daug.. bet ar tikrai? Dar kartą pažiūrėkim į faktus. Šiemet patyriau pora traumų, kurios 100 procentų yra bėgimo pasekmė. Iš esmės traumos atsirado dėl per didelio noro greitai psiekti aukštesnius rezultatus ir per mažo smegenų kiekio, neleidusio suprast, kad ilgose distancijose niekas greitai neįvyksta. Aišku jei būčiau tinkamai treniravęsis, daręs daugiau tempimo pratimų ir panašiai, tikriausiai jokių traumų nebūtų.. bet pripažinkim ir tai, kad nieko panašaus nebūtų įvykę, jei būčiau apskritai nebėgiojęs :) Kitas sveikatos kriterijus – sąnariai.. Čia aš ne ekspertas, bet net ir ekspertai vienareikšmiškai negali atsakyti ar kenkia bėgimas sanariams, ar ne. Visgi kai bėgi po 100 km per savaitę sąnariams krūvis tenka tikrai nemažas. Be tinkamos priežiūros juos gali greitai suvaryti ir senatvėj beliks tik verkti, kad buvau jaunas ir kvailas.. ir kam aš tiek bėgiojau.. Žinau, žinau – yra Silkinas ir dar 10 dėdžių, kurie bėgioja iki gilios senatvės.. Deja taip pat žinau, kad yra dar ir 1000 kitų dėdžių, kurie sulaukę 50 metų jau gali žaisti tik šaškėm, o dėl suvarytos širdies negali net į pirtį nueiti.. Tuo noriu pasakyti, kad bėgimas yra gerai tol, kol krūviai maži, vėliau didėjant krūviams, sveikatos faktorius proporcingai mažėja.. Sutinku ir su nuomone, kad 100 km per savaitę nėra stebuklas, bet kaip mėgėjui, nevalgančiam iš bėgimo duonos, tokie krūviai jau yra tikrai nemaži…

Žodžiu tokie ir panašūs klausimai jau ilgą laiką neduoda man ramybės.. Bet vienaip ar kitaip, be bėgimo kol kas savo artimiausios ateities neįsivaizduoju ir žinau kad nenurimsiu kol nenubėgsiu maratono greičiau nei … nu tarkim 3 valandas :):)

Sezono eiga ir traumosM

Šių metų tikslas buvo kuo geriau pasirodyti Vilniaus maratone. Turėjau minčių ir planų marataoną įveikti per 2:50 val.. Aišku toks rezultatas lengvai nepasiekiamas, todėl reikėjo ir šiek tiek pasitreniruoti.. Sezoną atidariau vasario mėn. Ir varžybų rezultatai rodė, kad viskas einasi pagal planą.. Gegužės mėn. Trakuose pusmaratonį nubėgau per 1:21:24. Tai tikrai nebuvo pats geriausias laikas, kurį tuo metu galėjau parodyti.. Varžybų pabaigoje nebenorėjau draskytis (ir čia sakau nuoširdžiai, esant norui jėgų draskymuisi tikrai būčiau atradęs), todėl jaučiau, kad dar turiu apie 2 min. rezervo, kurį realizuosiu po dviejų savaičių Nike bėgime Vilniuje. Svarbiausia, kad ėjau teisinga 2:50 val maratono linkme.. Bet va Vilniuje prasidėjo šposai.. Vos tik startavau pusmaratonio distancijoje, jau po pirmo posūkio pajutau blauzdos skausmą.. Nusprendžiau per daug nekreipt į tai dėmesio ir naiviai tikėjausi, kad labiau įšilęs raumuo išspręs visas problemas.. Bet kai į įkalnes pradėjau bėgti šlubčiodamas, supratau, kad tai nieko gero nežada ir reikia numesti tempą. Visi tikslai dingo, beliko vienintelis – garbingai pabaigti varžybas. Kažkiek prilėtinau, bet kaip paaiškėjo vėliau, sulėtėjau per mažai.. reikėjo iš karto savo noru prilėtint iki 0, nes leidžiantis Subačiaus gatve taip sudiegė blauzdą, kad nieko kito, kaip atisėsti ant šaligatvio bortelio.. Žodžiu pora savaičių visiškai be bėgimo.. Per tą laiką ne tik kad nusibraukė didelė dalis padaryto įdirbio, bet ir vėl reikėjo pradėti nuo pradžių ir labai pamažu gerinti formą..

Atstatyti prarastą formą pavyko greičiau nei tikėjausi, todėl sezono pradžios tikslai vėl pasirodė labai realūs..  tap atrodė iki rugpjūčio pradžios :) neįsivaizduoju kaip, bet vienos stovyklos metu šokdamas prie laužo kryptelėjau koją ir … ir bam – patempta kita blauzda.. rankų nuleisti neketinau ir jau po savaitės pradėjau bėgioti. Labiausiai džiugino tai, kad skausmas bėgti netrukdė. Įšilus raumenims skausmo išvis nebelikdavo.. Taigi prarasta viena savaitė atrodė nėra tragedija, nes likusios 5-6 savaitės dar yra pakankamas laiko tarpas patenkinamai frmai įgauti.. Bet (jei kalbam apie traumas, žodis „bet“ dažniausiai viską sgadina).. Bet atėjo ilgasis savaitgalio bėgimas – longrunas. Vietoj planuotos ilgos 35 km treniruotės, gavosi eilinis prabėgimas, nes pastovūs kojos diegimai mane sustabdė jau 13 km ir išrašė 1,5 savaitės biuletenį.. Va čia ir buvo ta antroji trauma, kuri sugriovė visas svajones.. Čia jau šiek tiek palūžau ir psichlogiškai, nes pradėju suvokti, kad realiai jau turiu per mažai laiko, kad iki maratono spėčiau įgauti tinkamą formą.

Baltijos kelio bėgimas

Baltijos kelio bėgimas nusipelno atskiroblogo įrašo.. Čia buvo kažkas iš fantastikos skyrelio. Kaip jau minėjau didžiajai daliai sutiktų žmonių, pasikartosiu ir čia – tokie idėjiniai bėgimai savyje laiko kur kas daugiau nei nubėgtus kilometrus ar sekundes… Tokie renginiai praturtina tave dvasiškai, supranti kad bėgimas iš tikrųjų yra kur kas daugiau nei sportas ir po bėgimo vėliava galima nešti kilnius tikslus, idėjas, suvienyti žmones.. Kai bėgi vardan idėjos, o ne dėl savęs tada gali iš tikrųjų pajusti bėgimo dvasią.. O komerciniai renginiai ir liks komerciniais, kur dažniausiai bėgama tik dėl savo ego.. Nesakau, kad tokių renginių nereikia..  Jų būtinai reikia, nes jie savyje taip pat talpina ir gerų dalykų.. Tiesiog jų formato su Baltijos kelio bėgimu sulyginti niekaip neišeina..

Apie Baltijos kelio bėgimą konkrečiau galite paskaityti begikai.lt formue: http://begikai.lt/viewtopic.php?f=9&t=285

Taigi Baltijos kelio bėgimas man šiek tiek sudėliojo mintis į vietas, padėjo nusiraminti ir kitom akimis pažiūėti į bėgimo perspektyvas.

Vilniaus maratono tikslai, vizija

Šiemet mano Vilniaus maratono tikslas – finišuoti su šypsena ir atlikt firminį šuoliuką :) Laikas tikrai nėra aktualus, svarbu įveikti distanciją. To priežastys paprastos – nesu tinkamai pasiruošęs, kad distanciją įveikčiau greitai, todėl nematau tikslo kankintis ir sekinti organizmą.. Bus dar tų maratonų ir įvertinęs visas šio sezono metu padarytas klaidas kitą kartą galėsiu pasiruošti tinkamai ir įrodyti, kad savo galimybių dar tikrai neišnaudojau :):)