Krantai Nemunėlio

Kur giria žaliuoja
Ten mano namai
Kur Nemuns banguoja
Tėvynės kraštai

Tėvynė ten mano
Šalelė skaisti
Tūlas neišmano
Kodėl taip graži

Krantai Nemunėlio
Lyg rūtų darželiai
Dainos bernelio
Skamba taip gražiai!

Oi kaip nuskambėjo Krantai Nemunėlio, kad net per visą kūną šiurpuliukai perbėgo. Ir taip ne man vienam, visas Vingio parkas praėjusį sekmadienį stovėjo apsąlęs ir trynėsi sužąsėjusias rankas. Šis finalinis Dainų šventės kūrinys ne tik pabaigė saviatę trukusius šventinius renginius, bet ir skelbė žinią, kad Vingio parkas vėl gražinamas bėgikams :)

10325635_10152293025844751_1642448705771000888_n

Kadangi pats buvau vienas iš Dainų šventės dalyvių, praėjusią savaitę bėgimą mano dienotvarkėje keitė kasdienės repeticijos.. taigi iš esmės bėgimas buvo visiškai nurašytas. Prieš Dainų šventę dar planavau, kad sugebėsiu įterpti treniruotes tarp repeticijų, bet kur tau.. Nors aprangą bėgimui visą laiką vežiojausi mašinoj, nei noro nei valios pabėgioti nebuvo. Tokia sausa nuo treniruočių savaitė naudos maratono pasiruošimui tikrai nepadarė, bet privertė dar kartą peržvelgt ir įvertint užsibrėžtus tikslus.

Štai ką sako skaičiai – iki Vilniaus maratono liko 10 savaičių (įskaitant ir šią)!!. Tai reiškia, kad jau šiuo momentu turėtų būti įsivažiavus pasirengimo maratonui programa ir surinktas nemažas kilometražas. Visgi situacija kitokia.. forma dar ojojoj kokia prasta,o  likusios 10 savaičių skalambija, kad žlugo ne tik planuota 18 savaičių pasiruošimo maratonui programa (kurią koreguoti turėjau dėl patirtos traumos), bet jau atsilieku ir nuo 12 savaičių pasirengimo programos grafiko :)

Gan kebli padėtis. Realistiškai žiūrint į dabartinį pasirengimą, per tiek mažai laiko iki Vilniaus maratono geriausios formos tikrai neįgausiu. Kita vertus nesu linkęs sumažinti metų pradžioje išsikeltų tikslų, o atvirkščiai, netgi norėčiau juos padidinti. Juk rezultatų gerinimas šiuo metu yra vienas iš mano motyvatorių (čia ne pagrindinis, yra jų ir daugiau :)), neleidžainčių nustoti bėgti.

Metų pradžioje išsikėliau tikslą nubėgti maratoną per 2:55:40.. Šiuo momentu tokiam rezultatui toli gražu nesu pasiruošęs, bet tikiu šviesiu rytojum ir manau, kad po 10 savaičių ši laiką įveiksiu.  Kita vertus, įvertinus visas aplinkybes viršutinė riba, kuri tenkintų yra 2:59:xx t.y. išlipti iš 3 valandų. Toks rezultatas kaip mėgėjui jau skaitosi visai neblogas ir tikrai būtų neblogas paguodos prizas. Visgi čia tikrai nėra ta riba, kurią galiu psiekti. Pagal pavasarį pasiektus rezultatus skaičiuoklės rodo, kad įmanoma prabėgti maratoną ir per 2:50.. Čia jau kita kalba, toks rezultatas jau stipriai patenkintų visus lūkesčius.. Galbūt iki tokio laiko dar nepriaugau, bet kažkas tyliai kužda, kad galiu.. pripažįstu, toks mastymas gali pakišti koją (ir tikriausiai pakiš), bet blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Sieksiu maksimumo ir aš!

O jei paatviraučiau dar labiau, tai pasakyčiau, kad sieksiu dar geresnio rezultato.. Mano nuomone , dažnai mes išsikeliame per mažus tikslus, kuriuos pasiekti nėra sunku, bet būtent todėl ir nesužinome savo tikrojo potencialo. Tiskliai nepakartosiu kaip buvo pasakyta, bet patiko mintis, kad dažniausiai žmonės labiausiai bijo dalykų dar iki jiems įvykstant ir todėl pasiduoda net nepabandę. Taip būna ir varžybų metu, kai bijodami, kad pervertiname savo galimybes bėgame lėtai, o pasiekę finišą jaučiam, kad tikrai galėjom ir geriau..  Arba treniruočių metu mes dažniausiai išsigąstame ir jaučiame būsimą nuovargį, skaudančias kojas, kūno sunkumą dar prieš tam įvykstant.. to pasekoje, nujausdami būsimus sunkumus, pradedame simuliuoti, kartais net nepradedame treniruotės ar treniruotės metu sulėtiname tempą tik tam, kad tų kančių nepatirtume. Argi jums niekada nebuvo, kad bėgant intervalus nusikalate taip, kad dar prieš pradedant bėgti paskutinius intervalus norisi viską mesti ir ramiai neskubant pasukti namų link? juk žinai, kad paskutiniai intervalai bus žiauriai žiauriai sunkūs, o namo grįžti būtų velniškai gera.. Kitaip tariant norisi pabėgti nuo nuovargio ir kančios dar iki tai patiriant. Tokios mintis reikia kuo greičiau vyti šalin, o jei kartais pagundai atsispirti nepavyksta, reiškia, kad reikia ugdyti valią, kovoti su instinktais ir treniruoti protą taip, kad jis visada būtų budrus ir sugebėtų tokiems dalykams atsispirti. Mano manymu proto treniravimui svarbiausia yra nesimuliuoti, nepraleidinėti treniruočių be priežasties, o treniruočių metu visuomet nubėgti tiek, kiek esi suplanavęs ir taip, kaip esi suplanavęs. Negalima sustoti, kai pasidaro sunku, nes jei pradėsi stabčioti per treniruotes, esu įsitikinęs, kad bus lengva palūžti ir varžybų metu. Kitas dalykas proto ir valios treniravimui – dalyvavimas varžybose. Jokios treniruotės nepakeis varžybų, nes tik varžybų metu gali patirti panašų emocinį krūvį, kuris laukia maratono metu..

Žodžiu jau pakankamai nusisvaigau ir reikia grįžti prie žemiškų reikalų :):) Treniruotis, treniruotis, treniruotis, kad varžybų dieną nebūtų jokių dvejonių ir abejonių.. o liktų tik subėgt :)