We Run Vilnius / DNB Pusmaratonis

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Šiemet varžybų grafikas buvo (ir yra) sudėliotas taip, kad Nike bėgimo metu pasiekčiau pakankamai gerą formą pagerinti pusmaratonio PB. Po to seka pora lengvų savaičių poilsiu ir atsigavimui prieš trijų mėnesių pasiruošimo Vilniaus maratono programos pradžią. Aišku tarpuose visokių smulkesnių varžybėlių taip pat įsimeta, bet šios dvi Vilniuje yra kertiniai akmenys, laikantys sezono treniruočių rėmus.

Nors ne.. realiai tai metų pradžioje planavau iš visų jėgų šturmuoti ne Vilniaus, o Trakų pusmaratonį.. bet situacija susiklostė taip, kad 100 procentų jėgų Trakuose neatidaviau.. ir nors PB pagerinau 7 minutėmis, pora minučių (manau) dar turėjau paslėpęs kišenėje, kurias tikėjau išnaudoti Vlniaus pusmaratonio metu.. Savos sienos turėjo tapti ta ypatinga vieta, kuri padeda išsipildyti svajonėms :):) Visgi galbūt jau supratot iš vartojamos tariamosios nuosakos, kad viskas buvo ne visai taip, kaip suplanuota :)

Nu kaip nebuvo?.. – iki starto viskas buvo pagal planą. Bet žmogus visko numatyti negali, gero oro taip pat. O oras bėgimui buvo tragiškas. Karšta. Žiauriai karšta. Geriau jau būtų liję :):) Per apšylimą net kilo kvaila mintis – kam čia apšylinėt, juk ir taip karštas esu, prakaitas tai bėga ir stovint ):) Juokas juokais, bet apšylimas yra būtinas ir joks karštis to pakeisti negali, taigi sąžiningai prabėgau keletą kilometrų, šiek tiek pasitampiau ir startui buvau pasiruošęs. Karštis vis dar gąsdino, bet kaip vėliau paaiškėjo tai nebuvo didžiausia problema, pasukusi įvykius ne ta linkme..

Vos pradėjęs bėgti pajutau, kad kažkas ne taip su blauzda. Per daug į tai dėmesio nekreipiau, skausmas nedidelis ir geriau apšilus po poros km turėtų išnykti.. bet poros kilometrų laukti nereikėjo ir kylant nuo Prezidentūros link Vokiečių gatvės blauzda dar kartą paprašė dėmesio. Bėgant į kalną blauzdai apkrova padidėja, todėl automatiškai išaugo ir skausmas.. Taigi pusiau šlubčiodamas užstriksėjau į kalną ir labai apsidžiaugiau, kad bėgant Vokiečių gatve situacija normalizavosi.. Bėgau grupelėje su moterų lyderėmis, kurių tempas man idealiai tiko, tai trauktis niekur nežadėjau, ypač kai koja grįžo į normalų darbinį rėžimą.. Nors ne.. Po kelių šimtų metrų apsigalvojau ir trauktis atrodė labai geras sprendimas, nes tas darbinis rėžimas vėl pradėjo klibėti.. :) Koją su kiekvienu žingsniu skaudėjo labiau ir labiau.. bet aš gi vyras, tai nusprendžiau judėti pirmyn ir nesvarbu kokiu tempu, bet bent jau įveikti visą distanciją. Užšlubčiojau į Subačiaus kalniuką ir ties 4 km atžyma patikrinau laiką – tempas 3:50 min/km labai nustebino, galvojau bėgu apie 15 sek. lėčiau.. Ne tik nustebino toks tempas, bet ir užmotyvavo varyt pirmyn. Susikoncentravau tik į bėgimą ir pasileidau kalniuku žemyn link filharmonijos.. Labai fainai bėgosi, pavėsis vėsino, pūtė lengvas vėjelis.. bet galiausiai atėjo ta lemiama akimirka, kai supratau, kad motyvacija ne visada nugali fiziologiją :) Šimtas metrų už Barbakano blauzdos kantrybė baigėsi.. ir kai po vieno eilinio žingsnio kažkas trekštelėjo, klausimų daugiau nekilo, o užpakalis be papildomo raginimo momentaliai atsidūrė ant šaligatvio bortelio.. Šiek tiek pasėdėjau, pamasažavau koją ir po poros minučių po turputėlį pajudėjau finišo link. Tiesa šį kartą jau ne bėgom, o pėškute…

Baigėsi bėgimas, bet nesibaigė linksmybės :) Prisėdau prie katedros bokšto atsigaivint ir žiūriu kur buvęs, kur nebuvęs atšlubuoja dar vienas draugelis – Mindaugas Degutis. Nubėgo jis šiek tiek daugiau – apie 6 ar 7 km, bet pajutęs skausmą kelienio srityje nusprendė nesidraskyti ir taip pat baigė savo kelionę 21,097 km link… Tikiuosi jam nieko rimto ir galės gretai sugrįžtį į trasą. Nors sakė planuoja pora savaičių pailsėti ir nebėgioti.. o kadangi judėti norisi, bandys kokiu kitu cross-trainingu užsiimti, kad dar daugiau bėdų neprisidarytų..

Panašus planas rezgasi ir mano galvoje – artimiausias dvi savaites tikrai bėgimo bateliai gulės neliečiami.. O po to bus matyt.. Jei koja atsigaus, pradėsiu po truputį judėti, jei ne kantriai lauksiu iki kol visiškai pasveiksiu.. Šiemet Vilniaus maratonui noriu būti pasiruošęs pilnai ir minimum išlipti iš 3 val… O kad tie tikslai būtų įgyvendinti reikia ne tik treniruotis kai reikia, bet ir nesitreniruoti kai nereikia :)

Beje, labai patiko Justino Jaručio ir Radistai DJ’s daina – Run For No Reason :)