Maratono pusiaukelės krizė

Bėgti be elektronikos gera! Jei vis dar negalite pamiršti savųjų Endomodo ar Run Keeper‘ių, siūlau bent jau kartą kitą išbėgti be jų ir pajusti ne skačiukų, o pačio bėgimo teikiamą malonumą. Taip tikriausiai nekalbėčiau, jei nebūtų susidėvėjęs ir pradėjęs graužti mobiliako dėklas :) šiaip tikrai visai smagu ir naudinga analizuoti treniruotes, išsiaiškinti kokiu tempu kada bėgai, fiksuoti asmeninius rekordus ir pan.. bet taip jau susiklostė, kad likus porai savaičių iki maratono pradėjau treniruotis be jokių endomodo ir varžybų metu bėgau tik su laikrodžiu, o tarpinių laikų fiksavimą patikėjau organizatoriams. Bet kad ir kaip tai būtų gera, po maratono vis tiek su nekantrumu laukiau detalių rezultatų :) visgi tie skaičiukai pasako nemažai ir pardo, kuriose vietose padarytos didžiausios klaidos :) O klaidų buvo ir skaičiukai atskleidė, kad didžiausias greičio šuolis įvyko varžybų viduryje. Taigi nusprendžiau, kad bus visiems bus naudinga  išsiaiškinti kodėl taip nutiko ir ką daryti, norint išvengti panašaus scenarijaus. Pradžiai pateikiu grafiką, kuriame pavaizduotas vidutinis greitis tarp matavimo taškų.

VM2013_grafikas-02

Kodėl nutiko taip, kad kirtus pusmaratonio ribą pradėjo kristi tempas? Jėgų tuo metu tikrai dar atrodo turėjo būti pakankamai, o tempo greitėjimas į maratono pabaigą, tai tik dar labiau patviritna. Viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad atkritus 10 ir 21,1km bėgikams ryškiai sumažėjo varžovų ir buvo daug sunkiau reguoliuoti tempą. Tokia prielaida yra visai tikėtina, tačiau šiuo atveju priimtinesnę teoriją pateikia Runners World žurnalas, straipsnyje „How To Run Your Best Marathon Pace — Guaranteed”. Čia Amby Burfoot rašo (beje, rekomenduoju pasisakitinėti jo straipsnius, manau turėtų patikti ir jums), kad jei nori subėgti geriausią savo maratoną, turi mažiau pasitikėti visokiais GPS ar kita elektronika, o daugiau klausytis savo kūno ir jo siunčiamų signalų. Kaip yra iš tikrųjų galima ir pasiginčyti, tačiau straipsnyje suintrigavo faktas, kad yra daug bėgikų, kuriuos ištinka toks pat likimas – ryškus tempo kritimas įveikus pusę distancijos. Diagrama žemiau paimta iš tyrimo “Running Pace Decrease during a Marathon Is Positively Related to Blood Markers of Muscle Damage”, joje pateikiami 40 mėgėjų bėgikų tempo pokyčiai maratono metu.

journal.pone.0057602.g001

Diagrama akivaizdžiai parodo, kad pirmoji maratono pusę tyrimo dalyviai įveikė gana tolygiu tempu, tačiau po to prasidėjo stebuklai :) Amby Burfoot spėja, kad toks tempo kritimas ištinka, nes pirmąją maratono puę nubėgam per greitai, kadangi dažnai sau iš anksto išsikeliam per aukštus tikslus, per daug pasitikim įvairiomis varžybų prognozių lentelėmis, GPS ar širdies ritmo monitoriaus signalais ir pan. Iš tikrųjų nubėgti pirmą pusę greitesniu nei reiikėtų tempu yra gan paprasta, bet distancijos pusiaukelė suveikia kaip savotiškas žadintuvas ir priverčia iš naujo pergalvoti veiksmų planą. Tada pagaliau  į darbą įsijungia ir galva, kuri padeda šioje situacijoje sudėlioti viską į savo vietas. Jei pirmą maratono bėgote per greitai, smegenys greičiausiai pasakys, kad šiuo momentu esatę pavargę daugiau nei turėtumėte būti, todėl automatiškai įsijungs savisaugos ir lėtėjimo režimas. It tai įvyks ne dėl to, kad atsimušėt į sieną ar baigėsi angliavandenių atsargos, paprasčiausiai šiai dienai bėgate greičiau nei jūsų protas mano, kad galite bėgti.. Šis psichologinis pusiaukelės aspektas yra labia svarbus faktorius, reguliuojantis jūsų antrosios maratono pusės įveikimo laiką.

Taigi nekartoikite mano klaidų, nebėkite greičiau nei esate pasiruošę ir klausykit organizmo siunčimų signalų..

Visgi pasikliauti vien instinktais irgi per daug nereikėtų. Tai yra gan pavojinga, nes signalai dažnai būna netikslūs.. galbūt labiau apgaulingi nei netikslūs.. juk dažniausiai per pirmuosius maratonus dar nemokame tinkamai suprasti ką kalba organizmas, dėl to įvysta nesusišnekėjimas, kuris galiusiai priveda prie lūžimo ir trenkimosi į sieną.. visgi tai priveda ne tik prie sienos, bet ir prie dar vienos akivaizdžios išvados – reikia treniruotis ne tik kaip bėgti techniškai, bet ir būtinai privaloma mokytis klausytis savo kūno. Tik suderinę abu šiuos dalykus pasieksim geriausių reztatų!

Kita medalio pusė

O dabar manau pats laikas supažindinti jus su (manau) tikruoju mano maratono grafiku :) Susiklostė tokia keista situacija, kad rašydamas šį straipsnelį ir dar kartą peržiūrėdamas savo bėgimo laikus supratau, kad organizatorių pateikti atstumai tarp matavimo punktų nebuvo tikslūs. Taip išeina, kad ir mano grafikas rodė pievas. Pakoregavęs viską pagal realią situaciją gavau diagramą, kuri parodo kad jokio stipraus lūžimo nebuvo, tiesiog tolygiai lėtėjau, lėtėjau, lėtėjau..

VM2013_grafikas-01

Taigi nepykit, kad suklaidinau jus įrašo pradžioje, bet vis tiek manau, kad išmokti girdėti ką kalba organizmas yra būtina!! O tas ateina tik per treniruotes :):) Taigi sėkmės lakstant, susimatysim ;)