VM 2013 – misija įgyvendinta

1229940_10151690335724751_1452862676_n

lrytas.lt, J.Stacevičiaus nuotr.

Praėjo Vilniaus maratonas, baigėsi Europos vyrų krepšinio čempionatas, už lango pastovai lyja.. Ką veikti? :):) Šiemet labai ryškiai pajutau, kaip atėjo ruduo. Ir nors dar medžiai nėra ryškiai nusidažę įvairiausiom spalvom, rudeninė atmosfera į mano namus jau atkeliavo.  Paskutiniai mėnesiai buvo iš esmės užprogramuoti aktyviam gyvenimo būdui. Juk vasarą veiklos stygiumi ir taip dažniausiai tenka skųstis retai, o pridėjus tai, kad reikia beveik kasdien bėgioti ruošiantis maratonui, plius pažiūrėti kaip lošia mūsų krepšininkai, laisvo laiko beveik nelieka. Bet dabar jo pagaliau atsirado pakankamai, nes po Vilniaus maratono nusprendžiau, kad šiemet varžybų man jau pakaks. Su  kaupu įgyvendinau tikslus, iškeltus metų pradžioje ir nusprendžiau toliau (šiemet) bėgioti ne rezultatui, o tik savo malonumui. Su tuo save ir sveikinu, nes kai bėgi dėl to, kad nori, o ne dėl to, kad reikia yra žymiai smagiau :)

Tikrai negalėčiau pasakyt, kad buvo sunku ruoštis maratonui. Atvirkščiai, iš esmės man patiko visas procesas ir netgi tai, kad dėl varžybų buvau priverstas atsisakyti keleto įprastų kasdieninių dalykų. Pavyzdžiui paskutinėmis savaitėmis nėjau žaisti krepšinio ar į šokių repeticijas, kad nepatirčiau traumos ir visas pasiruošimas nueitų per niek..  Taip pat per krepšinio čempionatą privalėjau atsisakyti alaus bokalo, nes jis likus savaitei iki maratono yra tikrai ne draugas, o priešas Nr.1.. tokie dalykėliai atrodo visiškos smulkmenos, bet iš kitos pusės pasako ir tai, kad maratonas yra ne eilinis įvykis ir norint tinkamai sudalyvauti, reikia šiai distancijai parodyti ir šiek tiek pagarbos. Kaip jau minėjau šios mano “aukos“ (net pačiam juokingai skamba) davė naudos ir maratonas man pakluso.

Nusistatyti bėgimo tikslus šiemet buvo tikrai nelengva. Metų pradžioje rašiau, kad mano tikslas 3:14. Keistas laikas, bet kadangi pernai pusbrolis bėgo per 3:15, tai šiemet norėjau jį aplenkt ir įveikt distanciją bent kiek greičiau. Viskas lyg ir ėjosi pagal planą, bet likus vos daugiau nei dviem mėnesiams iki maratono persistengiau ir susivariau kelią. Teko mėnesį pailsėti. Tai visiškai išbalansavo pasiruošimo grafiką, o treniruotis vėl pradėjau tik likus lygiai penkioms savaitėms iki maratono. Iš pradžių nubėgdavau ne daugiau 8 km, tai tikslų maratonui nekėliau jokių ir apskritai maniau, kad bus labai geras rezultatas, jei bent pasieksiu finišo liniją. Situaciją pakeitė kinesio teipas, kurio pagalba galėjau bėgioti nejausdamas skausmų supratau, kad kol kas niekas dar neprarasta, o situacija kontroliuojama. Nesilaikiau jokių taisyklių, kur rekomenduojama krūvius didinti palaipsniui ir jau antrą savaitę pakėliau kilometražą nuo 45 iki 75 km. Rizika pasiteisino, traumos negavau, organizmas atlaikė be problemų ir jaučiau kaip greitai atgaunu prarastą formą. Likus porai savaičių pradėjau nedrąsiai kalbėt, kad galbūt 3:10 yra visai įveikiama riba.. Bet paskutinės treniruotės praėjo taip sklandžiai, kad 3:10 pasirodė ne galbūt, o laisvai įveikiamas laikas. Norėjosi daugiau, bet buvo labai baisu rizikuot, kad varžybų metu nepasirinkčiau per didelio temo ir nepatirčiau visiško fiasko.. Taigi diena prieš varžybas nusistačiau sau tokius planus:

  • planas minimum – 3:20 – Druskinikų maratono rezultatas;
  • realistinis planas – 3:10;
  • svajonių laikas – 3:05;
Maratono rinkinukas

Maratono rinkinukas

Be šių planų užnugaryje turėjau ir kitų taisyklių, kurių pagrindinė buvo ta, kad pajutus kelio skausmą nepaisant savo ego nutraukti varžybas ir nesivaikyti rezultato! Sveikata svarbiausia! Toks užnugaris man labai padėjo psichologiškai nuimti įtampą ir atsiduot likimui į rankas. Ir ką jūs manot? Nubėgau aš tą maratoną, o galutinis rezultatas 3:04:55 viršijo visus lūkesčiu!! Smagiausia yra tai, kad gana tiksliai pavyko pasverti situaciją ir nepervertinti savo jėgų. Šiuo momentu pasiektas rezultatas yra viršutinė mano galimybių riba, dėl to esu labai patenkintas ją pasiekęs. Aišku tai nėra apskritai mano galimybių riba ir jaučiu, kad kitais metais jau drąsiai lipsiu ir iš trijų valandų, o dar šiek tiek vėliau manau palaušiu ir 2:50 :):) Kaip bus ateityje pamatysim, bet įdėjus pakankamai darbo tokie tikslai yra labai realistiniai ir įgyvendinami.

Maratono metu supratau keletą praktinių dalykų, kuriais norėčiau pasidalinti ir su jumis. Pirmiausia taisyklė nieko naujo maratono dieną nebandyti yra sugalvota ne šiaip sau. Ją seniai žinojau ir galvojau, kad vadovaujuosi, bet pasirodo kad ne. Laukdamas starto šūvio iš neturėjimo ką veikt sugalvojau dar kartą persirišti batų raištelius. Aišku susiveržiau taip, kad batas bėgant nuo kojos jau tikrai nenukristų. Batas ir nenukrito, bet jau po pirmų kilometrų pradėjo tirpti pėdos dėl ko atsirado gan aštrus skausmas ir pradėjo suktis mintys, kad laukia Druskininkų maratono likimas, kurio metu teko vidury varžybų pakeisti bėgimo batelius.. Visgi permąstęs galimas skausmo priežastis supratau kur čia šuo pakastas ir atlaisvinus raištelius po kelių km skausmas visai nusiramino ir maratono nesugadino :) Taip kad – išmokit susirišt batus!!

Antras dalykas – iš anksto susiplanuokit ir apgalvokit maitinimąsi varžybų metu. Tai labai svarbus elementas, kuris jums padės pasiekti geresnių rezultatų ir nepalūžti. Šįkart maitinimo punktus  buvau apmąstęs iš anksto ir įdarbinau giminaičius, kurie savo darbą atliko tikrai puikiai. Geliukus ir energeinį gėrimą gaudavau tada kai reikėdavo ir kiek reikėdavo. Aišku galima naudotis ir organizatorių siūlomu maistu, bet vis tiek manau būtina susidaryti planą ką ir kada vartosi. Tai padeda nuimti nereikalingas mintis ir maksimaliai susikoncentruoti tik į bėgimą.

Trečias dalykas – pasilikit jėgų finišui. Čia pusiau juokais, pusiau rimtai, bet finišuojančio nuotrauka su šypsena visada malonesnė :) Aišku tų jėgų po maratono tikrai nėra daug, bet varžybų pabaigoje užliejančios emocijos ir adrenalinas yra labai galingi ginklai. Aš pavyzdžiui visuomet stengiuosi finišuoti su šuoliuku. Nežinau iš kur, bet jėgų jam visuomet pakanka.. bet jau minimaliam :):) Ir dar atskleisiu paslaptį – jei norit, kad jūsų triumfą įamžintų ir fotografai, vien šypsenos ar šuoliuko neužteks, todėl pradėkit džiaugtis dar prieš finišą, kad reikiamu momentu visi objektyvai jau būtų pasiruošę :):) Nesigėdykit ir leiskit emocijom paimti viršų. Man asmeniškai visada malonu stebėti nuoširdžius emocijos proveržius. O kodėl nesidžiaugti? Juk kątik įveikei maratoną ir tikrai nusipelnei bent trupučio pagarbos ir šlovės!! :):)