Netikėtumai

Koks bėgimas be nuotykių? Čia nekalbu apie tuos specialius išbėgimus, kur iš anksto tikiesi ir žinai, kad patirsi kažką naujo, atrasi nematytų kampelių ar pan.. Klabu apie eilinius išbėgimus seniai pramintais takeliais, kasdienines treniruotes.. Iš pirmo žvilgsnio tikrai jose nieko ypatingo ar išskirtinio nėra.. bet pripažinkim, neretai pasitaiko ir išimčių, kur eiliniai netikėtumai į atmintį įstringa net labiau nei tie neatrasti kampeliai, kuriuos atrasti iš dalies buvo planuota jau iš anksto :)

Čia taip po truputį bandau privest prie savo savaitgalio nuotykio. Nieko labai ypatingo neįvyko.. toks paprastas, negi manau dažnas reikalas, bet kol jo nepatiri negali vadintis tikru bėgiku :) Čia ne visai rimtai, nes kiek paskaitinėjau, tai moterims ši problema pasitaiko rečiau ar iš esmės visai nepasitaiko, o va vyrams tai gan dažnas potyris. Supratot ar nesupratot nežinau, bet tuoj viską paaiškinsiu detaliau.

Žinot, kai bėgi mieste ir žmonės atkreipia į tave dėmesį? Iš esmės tai nieko keisto net ir Vilniuje.. nekalbu jau apie Alytų, iš kur esu kilęs, ten išvis į bėgiką dar žiūri kaip į kosmonautą. Tačiau manau sutiksit, kad norint į save atkreipti dėmesį Vingio parke jau reikia išskirtinių savybių. Čia žmonės įpratę prie visų riedutininkų, dviratininkų, bėgikų ir apskritai prie viso šurmulio, užsikuriančio saulėtomis vasaros savaitgalių dienomis. O man išsisikirti pavyko! :) Bėgu sau ramiai ilgą treniruotę, žmonės vis man nusišypso, o aš ne kiaulė – nusišypsau atgal. Šypsenų daugėja, man nuo to nuotaika irgi gerėja, bėgt darosi lengviau, smagiau, net atrodo papildomų jėgų atsiranda… kol nenuleidžiu akių žemyn.. O ten ant krūtinės parašyta – sveikiname įstojus į kraujuojančių spenelių klubą! Jau geriau būčiau į š… įmynęs.. kokia gėda.. Apsikabinu save, kad tik paslėpčiau šitą gėdą ir keliauju iki artimiausios, galbūt ir vienintelės, Vingio parke veikiančios vandens kolonėlės.. Smagu, kad viskas labai lengvai atsiplauna.. bet treniruotės tęsti jau nebenoriu.. baisu, kad problemos neatsinaujintų.. o likusius kilometrus tenka ramiai grįžti pėstute.. :):)

Taigi, kad ir jums nenutiktų panašių reikaliukų, rekomenduoju:

  • pirmiausiai, jei jaučiat kad kažkas netaip, žvilgtelkit žemyn – galbūt iš tikrųjų kažkas netaip :)
  • pasirinkit tinkamą aprangą! nedėvėkit medvilninių maikučių, rinkitės sintetines, stumiančias prakaitą nuo odos į kitą marškinėlių pusę (Dri Fit).. + Atsiminkit auksinę taisyklę – viską būtinai išbadykite per treiniruotes, kad per varžybas nebūtų jokių netikėtumų.. Nors aš net išbandęs jaučiu vis tiek drebėsiu, kad tik Vilniaus maratono metu neatsinaujintų žaizdelės :):)
  • patepkit vazelinu;
  • užsiklijuokit pleistru.. deja dauguma pleistrų suprakaitavus nukrenta ir menka iš jų nada…;