Bėgti ar nebėgti?..

running-quote-300x225 Užtikau youtube animacinių filmukų apie bėgimą seriją. Galbūt tiksliau apie bėgikų ir nebėgiojančių požiūrį, kuris yra skirtingas kaip diena ir naktis. Labai dažnai nebėgiojantys nesupranta kuo gali sužavėti bėgimas, juk tai nuobodu, bėgdamas pavargsti, skauda raumenis ir pan.. Tuo tarpu bėgiojantys į tą pačią situaciją žiūri kitomis akimis ir visi tie sunkumai suteikia tik dar daugiau malonumo ir gerų emocijų.. Animaciniuose filmukuose šis nesusikalbėjimas pateikiamas su lengva ironija, bet mano požiūriu pataiko tiesiai į dešimtuką.

 

Tas nebėgiojančių požiūris man iš tikrųjų yra labai artimas ir suvokiamas. Tik nesakykit, kad nepasijaučiat kaip kokie frykai, kai kas nors paklausia apie bėgimą ir viduje užsižiebia kažkokia ugnelė ir atrodo, kad galėtum kalbėt ir kalbėt šia tema.. Aš taip ir darydavau, bet dabar jau stengiuosi kontroliuoti šitą reikalą, nes suvokiu, kad ne visiems tai yra įdomu ir suvokiama. Bet man pačiam vis iškyla klausimas – ar tikrai tas bėgimas yra taip gerai? Turiu omenyje ne patį bėgimą kaip veiksmą, o bėgimą kaip nuolatinį procesą, kuriam skiri daug laiko ir pastangų, kad galiausiai per varžybas pajustum kažkokią vidinę pilnatvę. Kuo toliau tuo labiau pradedu mąstyti, kad dažnai bėgimas atima daugiau nei duoda. Svarbiausia ką prarandame yra laikas. Bėgti šešias ar septynias dienas per savaitę ne per daug? Labai gerai jei pavyksta integruoti bėgimą į dienos grafiką taip, kad nenukentėtų asmeniniai santykiai, laisvalaikis ir pan.. Mano atveju pastebėjau, kad bėgimas nepastebimai buvo iškilęs į pirmą planą ir visiškai dominavo prieš kitas veiklas. Jis kaip koks buldozeris nušluodavo viską į šonus, o pats kaip paradinis arklys nematydavau nieko į šonus tik tiesiai – bėgimą. Grįžti namo po darbo, išbėgi pabėgioti, padarai pratimų ir galiausiai jau nebenori nieko rimto daryti, tiesiog atsipalaiduoti. Ateina savaitgalis, vėl negali normaliai nurimti ir atsipalaiduoti, nes žinai, kad savaitgaliais svarbiausios ilgosios treniruotės. Ir dėl ko visa tai? Kad išbėgtum maratoną iš 3 valandų? Nu ir kas iš to? Ką tuo pasieksi? Jausiesi gerai, didžiuosiesi savim… bet vis tiek žinosi ir norėsi nubėgti greičiau.. tokia pasaka be galo, kurios realios naudos nematau..

Iš kur čia tokie apmąstymai atsirado. Labai nemažai įtakos turėjo mano kelio traumelė, kuri beje jau eina į pabaigą. Nebėgioju jau beveik mėnesį ir dėl to blogai nesijaučiu. Per tą laiką atradau daug kitų dalykų, kurie ne blogiau užpildo anksčiau bėgimui skirtą laiką. Supratau, kad nurašyti beveik visus vasaros vakarus bėgimui yra per didelė prabanga. Jei nesi profesionalus sportininkas, neprivalai tarnauti bėgimui, atvirkščiai bėgimas turi tarnauti tau ir teikti malonumą. Nesakau, kad nebenoriu bėgiot. Bėgimas dar labai traukia ir dabar kai išbėgu pasitikrint ar vis dar skauda kelią, tikrai jaučiu malonumą. Esminis dalykas, kas nebeteikia to malonumo – tai jausmas, kad į bėgimą „investuoju“ daugiau nei gaunu iš to naudos. Šį kartą, jei praeis kelio skausmai, tikrai pabaigsiu pradėtą darbą ir bandysiu pagal galimybes kuo geriau pasiruošti ir sudalyvauti Vilniaus maratone.. tačiau kaip bus dėl kitų metų tikrai nežinau. Nos kaip nežinau? Žinau – vis tiek bėgsiu :):) Tik jaučiu, kad požiūris į tą bėgimą keičiasi ir ruošdamasis kitam maratonui neaukosiu daugiau nei priklauso ir bandysiu surasti aukso viduriuką, kad pajusčiau malonumą tiek proceso, tiek ir varžybų metų  :)

Pabaigai dar keletas filmukų ta pačia tema: