Liko du mėnesiai..

Running-on-beach-by-sundero-2

Iki svarbiausio metų starto – Vilniaus maratono, lieka lygiai du mėnesiai. Laiko kaip ir nemažai, bet kaip ir ne per daugiausiai. Forma gerėja, o paskutiniu metu netgi pavyksta per daug nenutolti nuo treniruočių plano. Taip pasitaiko ne taip jau ir dažnai, todėl esu labai patenkintas kaip vyksta procesas. Apskritai paskutiniu metu nemažai sužinojau teorinių dalykų ir pradedu suprast kodėl darau skirtingas treniruotes, kam jos reikalingos ir pan… panašu, kad per artimiausias savaites turėsiu nemažai laisvo laiko ir galėsiu dar labiau pagilinti teorines žinias..  deja ši žinia visai nedžiugina, nes per savo durną galvą esu priverstas pailsėti nuo treniruočių ir duoti ramybę kelieniui. Žinot kaip nesunkiai susivaryti kelį?..  labai paprasta.. kai pajuntat skausmą, nekreipkit į tai dėmesio ir bėkit “iki negaliu“.. o tada jau negalėsit patikėti, kad taip kvailai pasielgėt ir jau nieko nebegalit pakeist…

Negaliu sakyt, kad visiškai nekreipiau dėmesio į kelio skausmus, bet dėmesio buvo per mažai, nes galiausiai kairysis kelis neiškentė ir aiškiai pasakė, kad jam jau gana. Būtų jis tikriausiai šiek tiek pašnibždėjęs ir nurimęs, bet pats jį išprovokavau rėkti garsiai.. Nors skausmus pradėjau jausti jau prieš savaitę, galutinį tašką padėjau savaitgalį.. Praeitą antradienį nubėgęs 2 km netgi nutraukiau treniruotę, nes nenorėjau rizikuoti.. ilsėjausi ir trečiadienį, o ketvirtadienį jau bėgosi visai neblogai, šioks toks skausmelis pasireiškė tik bėgimo pabaigoje.. penktadienį vėl nebėgau, o savaitgalį teko praleisti pajūryje.. šeštadienį ryte nusprendžiau pabėgiot, visgi pajūriu ne kasdien turiu galimybę prabėgt, plius paskutiniu metu gan gerai sekasi nenutolt nuo programos, todėl nenorėjau visiškai išsimušti iš ritmo.. Pagal programą turėjau 8km fartleko.. bet pasvėriau, kad vakare bus (pavadinkim) linksma ir sekmadienį jau ilgos treniruotės padaryti nepavyks, todėl bus geriau jei šeštadienio 8km fartleko pakeisiu į sekmadienio 24km ilgą. Kaip sakiau, taip ir padariau. Pirmus 3 km ėjosi puikiai, bet tada po truputį pradėjo burbėti kelinis.. galvojau, kad dėl pajūrio smėlio bamba, nes batai klimpsta, o bėgt pasviru kampu į jūrą, nėra labai patogu.. visgi po 5km nulipus nuo smėlio kelienis nenutilo ir vis tyliai kuždėjo į ausį, kad jau gana.. bet aš tai su ausinėm ir kuždesiais čia daug neišloši :) Panašu, kad jis tą suprato ir kuo toliau, tuo kalbėjo garsiau ir garsiau.. kol galiausiai prarėkė ausines ir kai ties 16 km riba be didelių fanfarų sušuko„STOP! Bičas, raminkis, šiandien daugiau nebėgsim!..“ klausimų daugiau nebekilo.. blogiausia, kad iki namų dar 7 – 8 km, o pėstute tai visai ne juokas.. bet ką padarysi, neturėjau kito pasirinkimo.. ėjau pėsti…. kol nepradėjo lyti.. nėra smagu, kai lyja, o kadangi skausmas buvo jau apmažėjęs, nusprendžiau bėgt toliau.. visgi pasirodo, kad ankstesnis kelinio pareiškimas apie bėgimo pabaigą buvo ne juokas.. bėgti jau negalėjau, bet kadangi lijo ir norėjau grįžt namo kuo greičiau, kilo geneali (tuo momentu taip atrodė) mintis ir pamačiau situacijos paprastumą – kai bėgu skauda, bet judu greitai, o kai einu – neskauda, bet judu lėtai.. tai kad neskaudėtų ir judėčiau greitai, reikia tiesiog eiti greitai, o tam ir yra sportinis ėjimas. Bingo! Planas puikiai veikė – judant sportiniu ėjimu kelinio skausmas nedingo, bet ryškiai sumažėjo ir buvo pakenčiamas, o tempas, kad ir lėtesnis nei bėgant, ryškiai lenkė paprasto ėjimo greitį.. Taip įveikiau dar beveik 4km, visgi galiausiai skasumas sugrįžo ir paskutinį kilometrą iki namų vėl ėjau ramiai.. O vakare, kaip ir numačiau iš anksto, buvo linksma :) Šokiai pokiai iki ryto, visi kelienio skausmai pamiršti ir nuslopinti.. deja tik trumpam.. dabar jau trečia diena, kai kelinio skausmas yra silpnas, bet nuolatinis.. reikės šią savaitę aukoti ir nėbėgiot.. tikiuosi viskas susitvarkys ir kitą savaitę vėl galėsiu grįžti į normalų treniruočių ritmą… tik šį kartą jau iš karto bandysiu klausytis ką kelienis kalba, jei pasakys, kad bėgti nenori, leisiu pailsėt ir antrą savaitę…