Bėgimo pamokos

Po Druskininkų maratono praėjo jau beveik mėnuo, emocijos aprimo, spėjau atsigauti ir sugrįžti į normalų ritmą. Šiaip jau tai į tą ritmą sugrįžti mėnesio tikrai nereikia ir jau po savaitės jaučiausi puikiai ir pilnas jėgų, o lengvai bėgioti pradėjau jau pačią pirmą savaitę. Visgi esminė buvo kita savaitė, kurios metu įvyko du kertiniai dalykėliai, gan stipriai pakeitę mano požiūrį į treniruotes.

Pirmiausia – Nestle pasirengimo bėgti seminaras. Galvojau, kad su bėgimo ir treniruočių metodika esu šiek tiek pažįstamas. Juk jau kuris laikas bėgioju, domiuosi ir ieškau informacijos internete, kalbuosi su kitais bėgikais, o rezultatai gerėja..  Bet realiai supratau, kad mano domėjimasis bėgimu labiau primena laikraščio antraščių permetimą, o ne straipsnio skaitymą – lyg ir žinai viską kas vyksta, bet realiai su niekuo nesi susipažinęs. Ši paskaita tą tik patvirtino ir aiškiai parodė, kad mano žinios yra visiškai paviršutiniškos.. Seminarą vedė treneris Povilas Rakštikas, kuris per 1,5 ar 2 valandas papasakojo apie treniruočių metodus. Žinoma per tokį laiką neįmanoma visko detaliai išdėstyti, bet iš karto jaučiasi, kada kalba profesionalas, savo srities specialistas, o ne Kalvarijų turgaus bobutė. Treneris papasakojo kaip ir kada atsirado įvairios treniruočių metodikos, kuo jos skiriasi, kuo naudingos ir pan.. kadangi bėgimo srityje mano galva dar tokia stipriai apytuštė, tai visą informaciją įgėriau kaip kokia kempinė ir išėjau pilnas naujų žinių ir idėjų. Supratau, kad jei nori bėgti neužtenka ištreniruoti kojas, reikia atsižvelgi į žymiai daugiau aspektų, o raumenys nebūtinai svarbiausias iš jų. Svarbiausia – širdis.. bet ir ji viena visko nepadarys.. svarbus ir psichologinis aspektas, bėgimo ekonomika ir t.t. taigi norint tinkamai pasiruošti svarbiems startams būtina ir treniruotis taip, kad tobulėtų visi aspektai, o tam pasiekti reikalingos įvairių tipų treniruotės.. Žodžiu, kuo giliau lendi į mišką, tuo tamsiau darosi ir pradedi jaust didelę pagarbą treneriams.. Šie žmonės sportininkui kaip kelrodės žvaigždės, nes jie nustato visą pasirengimo procesą.. O norint tinkamai paruošti atletus reikia turėti ne tik didžiulį žinių ir praktikos bagažą, tačiau turi ir mokėt tinkamai išbalansuoti ant krūvių ribos – kur per daug ir kur per mažai, turi žinoti kokią treniruotę daryti šiandien, kokią rytoj, padėti sportininkui kai sunku psichologiškai ir pan.. Sportininkui paprasčiau – treneris pasakė, tu vykdai.. Daug tiesos brolių Lavrinovičių žodžiuose – „Kaip treneris paskys, taip ir bus.. “O ką daryti tokiems mėgėjams, kaip aš ar dar daugelis kitų, kurie neturim trenerių?.. Į šitą klausimą atsakymo tikslaus nežinau.. Šiaip nesu tikras ar reikia mums trenerių ar ne? Galbūt ir nereikia, nes sporto aukštumų nesiekiam. Iš kitos pusės, jei treniruosimės aklai, labai greitai galime pradėti byrėti, kol galiausiai visiškai iširsim.. Taigi profesionalo konsultacija prieš pradedant rimčiau bėgioti manau yra labai labai reikalinga ir galbūt net būtina. Apie pabėgiojančius du kartus per vasarą nekalbu, nes tokiems dalykams trenerių tikrai nereikia.. nors kiek matau iš aplinkinių, daugelis mėgsta iš karto užsikrauti sau per didelius krūvius. To pasekoje bėgimas neatneša jokio malonumo, tik išsekina organizmą ir tampa nemielas :):) taigi priėjau prie išvados, kad jei jau neturi trenerio, o nori siekti rezultatų, privalai nuolat didinti savo žinių bagažą ir aiškiai žinoti, kodėl darai vieną ar kitą treniruotę, kokia tos treniruotės nauda ir kaip ją reikia atlikti, kad maksimaliai tą naudą įsisavintum.. Pavyzdžiui ilgos lėtos treniruotės turi būtinai būti lėtos, o jei jas prabėgi greitai, naudos negauni.. Intervalinės treniruotės daugiausiai naudos gauni tada, kai tinkamai atsigauni tarp intervalų, nes organizmas (pavadinkim) tobulėja ne tuo metu, kai dirba, o tada kai ilsisi.. Tokių ir panašių smulkmenų yra daugybė ir kuo daugiau jų žinosim ir vadovausimės, tuo geresnių rezultatų pasieksime!! .. čia dar tik treniruotės, o kur dar mityba, gyvenimo būdas… :):)

Išsiplėčiau šiek tiek pirmojoje įrašo dalyje, bet turiu dar papasakoti ir apie antrą kertinį įvykį, prisidėjusį prie dabartinės savijautos. Šitas reikalas nebuvo toks jau mielas, bet tikrai geras spyris į šikną.. Esmė paprasta Olimpiniame bėgime turėjau nubėgti 10km, bet po 5 nusiėmiau.. jausmas nekoks.. Bet čia, kaip ir visų mėgstamos frazės, kad turi nukrist tam, kad galėtum atsistot, nepadarysi verslo nebankrutavęs ar šiaip visoks panašus mėšlas teigiantis, kad norint pasiekti viršūnę reikia patirti daug negandų.. Mėšlas, tai mėšlas, bet tiesos tame yra :):) Taigi ir aš padariau išvadas, kodėl neįveikiau distancijos. Priežasčių yra keletas – (galbūt) užsidaviau sau per didelį tempą, (galbūt) 10 km buvo per daug, reikėjo bėgt tik 5, juk po maratono praėjo tik dvi savaitės, o mano organizmas dar per gležnas tokiems krūviams, (galbūt) neatsižvelgiau į karštą orą ir pan.. bet fakto, kad neįveikiau distancijos ir palūžau nė viena iš priežasčių vis tiek nepanaikina. Taigi šis bėgimas buvo kaip dar vienas seminaras, kuriame išmokau, kad visada reikia žinoti ne tik treniruočių, tačiau ir varžybų tikslus. Jei nori pasiekti geriausią asmeninį rezultatą, atitinkamai pasiruošk, ateik į varžybas ir parodyk ką gali.. jei nesi pasiruošęs ir užsiregistravai tik tam, kad prabėgtum – tiesiog ateik ir prabėk.. Bėgimas nėra ta sritis, kur rezultatai gali atsirasti iš niekur.. čia aukščiau bambos tikrai neiššoksi ir tam, kad ką nors pasiektum turi išlieti daug prakaito.. galbūt vieni pasieks rezultatą greičiau kiti lėčiau, tačiau treniruotėse įdėtas darbas visuomet proporcingai atsispindės per varžybas..