Pirmasis pasimatymas su maratonu (1 dalis)

photoPagaliau ne tik atėjo, bet jau ir praėjo ta didžioji pirmojo maratono diena. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad pirmoji pažintis su maratonu buvo kiek kitokia, nei tikėjausi. Iš anksto žinojau (ar bent jau taip maniau) ko reikia tikėtis, kad bus sunku, skaudės kojas, truks jėgų, reikės save motyvuoti nesustoti ir pan.. atrodo buvau viskam pasiruošęs… bet dabar galiu visus patikinti, kad yra visiškai nesvarbu ką apie maratoną esat girdėję ar skaitę, tik trasoje iš tikrųjų suprati kas čia per reikalas. Ilgos distancijos yra klastingos ir gali iškrėsti nelauktų šunybių, kurioms iš anksto nesi pasiruošęs.. man taip ir nutiko… pirmasis maratonas, bent jau man, buvo reikalas toks rimtas, kad ohoho.. atrodė, kad reikėjo pereit ir ugnį ir ledą.. Per tas beveik tris su puse valandos įvyko tiek visko, kad prieš kirsdamas starto liniją net negalėjau įsivaizduoti. Bet svarbiausias tikslas pasiektas – maratonas įveiktas!!

Nesijaučiu taip, lyg būčiau kalnus nuvertęs ar įvykdęs neįmanomą misiją, bet įspūdžių tai jau tikrai pilnos kišenės. Kadangi jų yra tiek  daug ir įvairių, tai pagalvojau, kad viską sudėti į vieną įrašą būtų labai sunku ir galiausiai jums atsibostų šitas mano sapaliones skaityt, o man rašyt :)). Taip, kad išskirstysiu Druskininkų Hermio maratono istoriją į dvi dalis. Pradžiai bus daugiau emocijų, įspūdžių ir patyrimų.. o kitą kartą parašysiu ką supratau, išmokau ir ką reikės keisti ruošiantis pagrindiniam sezono startui – Vilniaus maratonui.

Pradėsiu nuo tos nuobodžiosios dalies – ką aš manau apie patį renginį, trasą ir pan.. visgi jaučiu, kad ne tik reikia, bet netgi šiek tiek noriu, papasakoti ir apie tai :) Tai va – koks buvo renginys komentuoti negaliu, nes į vietą atvykau 10 min iki starto, o išvažiavau 10 min po finišo. Bet oras buvo geras :):) ir tai prideda didelį pliusą bet kokioms varžyboms :) Dar mačiau Živilę Balčiūnaitę, Petrą Silkiną ir keletą kitų žinomų Lietuvos bėgikų, tas irgi yra smagu. Apskritai viskas buvo smagu išskyrus tai kas buvo nesmagu :):) O labiausiai nepatiko, kad bėgant pirmą ratą savanoriai nukreipė ne ta kryptimi ir dėl to galutinė distancija sutrumpėjo apie 800 m (maniškis endomondo rodo 41,42 km). Taigi sportininkų parodyti rezultatai nėra teisingi, o aš iš esmės savo pirmojo maratono dar neįveikiau.. :(:( Gal ir gerai, Vilniaus maratone parodysiu tikrąsias savo jėgas :):) Antras dalykas, kas labai nuliūdino – nesąžiningi bėgikai. Kadangi aš anksčiau nesportavęs, tai su tokia situacija susiduriu pirmą kartą. Galėčiau tiksliai įvardinti kas nusižengė, bet tikrai to nedarysiu, tik pasakysiu, kad vieną bėgiką aplenkiau maždaug ketvirtame kilometre vos įsukus į mišką. Po to galiu 100 procentų garantuoti, kad jis manęs nelenkė, bet kai jau buvau netoli starto – finišo linijos per garsiakalbius išgirdau, o po to ir pats pamačiau, kad 10km distancijoje kažkurioje vietoje finišuoja mano lenktas bėgikas.. nesitikėjau, kad tokių žmonių pasitaiko, o ypač tokiose varžybos, kur bėgi  dėl savęs, o ne dėl reitingo.. Savęs gi neapgausi ir kirsdamas kampus nieko nepasieksi.. Nenorėčiau niekada atsidurti tokio melagio vietoje ir girtis tuo, ko nesi pasiekęs…

Nepaisant tų menkniekių, kurie mane liūdino, teigiamos emocijos ėmė viršų. Vienas iš malonių netikėtumų trasoje buvo, kai šalia bėgęs vaikinas paklausė ar ne mano blogas yra parbegu.lt.  Apėmė tikrai geras ir malonus jausmas. Persimetėm keliais žodžiais ir toliau nubėgom savo tempais. Pagalvojau – geras, kažkas tikrai skaito :):)  Taigi jei yra kas skaito, reiškiasi ir rašyt yra dėl ko :)

Šiaip jau nesu iš tų, kurie bėgdami itin trokšta bendrauti ar pakalbėt apie gyvenimo prasmę, bet kartais persimesti keliais žodžiais būna visai smagu. Pats retai inicijuoju pokalbį, bet jei matau, kad kam nors labai sunku, dažniausiai tiesiog stengiuosi padrąsint ir paraginu nesustot, laikytis ar pan..  galbūt tai kitus tik dar labiau sunervina, bet kartais būna ir atvirkščiai:) Šį kartą manau kad padėjau vienai panelei. Sutikau ją miškelyje jau nebėgančią, o einančią ir paraginau laikytis, nepasiduoti, juk 2 km beliko ir viskas.. Ji man sako “Aš šiaip nesportuojanti, tiesiog norėjau pusę maratono įveikt ir tiek..“  aš dar kažką pasakiau ir žiūriu jau bėgam kartu :) Bet tuo metu mano tempas jai buvo šiek tiek per didelis, tai paleido mane bėgti toliau vieną.. apsukęs ratelį su ta pačia mergina vėl prasilenkiau likus keliems šimtams metrų iki finišo, todėl neabejoju, kad distanciją ji pabaigė -didžiausi sveikinimai įveikus pirmąjį pusmaratonį!!!

O dabar atėjo laikas papaskoti, kas iš tikrųjų man buvo pirmojo maratono topų topas :) Taigi maratono vinis tiesiogine prasme – BATAI! Taip batai, tie patys batai, apie kurių svarbą pasakojama visiems pradinukams ir tie patys batai, kuriuos keikiau po Trakų pusmaratonio sakydamas, kad reikės juos keisti.. Tada tik sakiau, o dabar matau, kad nėra kitos išeities. Nors esu bėgiojęs per žarijas, vaikščiojęs per stiklus, bet tokio deginančio skausmo pėdose dar niekada neteko pajusti.  Bėgu su Puma Faas 800, o tai yra ilgoms treniruotėms skirti stability shoes kurie varžyboms visiškai netinkami. Nors po maratono vienas iš veteranų pakomentavo, kad čia tikrai visai neblogi batai, deja tinkami tik tvartui mėžt :):) Šių batų efektas man pasireiškia, kai pradedu bėgti greitai ir toli, todėl maratonas buvo ideali terpė bacilai vystytis :):) Pėdų galai pradėjo tirpti maždaug nuo 15 km, o nubėgus dar 10 km skausmas, mano iš pieno plaukusiom pėdoms, pasidarė jau sunkiai pakeliamas. Bėgti nebegalėjau, pradėjau eiti… Tikslo būtinai nubėgti maratoną neturėjau, svarbu buvo kaip nors įveikti tuos nelemtus 42,2 km , tai didelio psichologinio lūžio dėl pasivaikščiojimo nejaučiau.. Aišku neneigsiu, sustoti buvo labai sunku, o mintyse sukosi viename D. Lobočevskės interviu girdėti žodžiai, kad ji nesustoja dėl to, nes žino, kad vieną kartą sustojus – kitą kartą tą padaryti bus žymiai lengviau. Deja neišlaikiau ir pradėjau tipenti, o einant ramiai nuo kulno skausmas žymiai sumažėjo, pajutau neapsakomą ekstazę – tikrajį išganymą… tada gimė magiška idėja – kam bėgti, jei gali eiti :):) bet eiti reikia greitai.. taigi  panašiai kaip hibridiniai automobiliai, galintys važiuoti ir elektra ir benzinu, aš įjungiau savo hibridinę pavarą ir pradėjau bėgti sportinio ėjimo – bėgimo žingsneliu, kuris savo charakteriu labai panašus į Petro Silkino stilių:) Suveikė! Deja hibridiniu bėgimu ilgai mėgautis nepavyko, nes dirba kiti raumenys, kurie neištreniruoti ir greitai pavargsta… Šiaip jau sportinį ėjimą kartais minimaliai įkomponuoju ir į kasdienes treniruotes, tačiau tie keli šimtai metrų kartą ar du per savaitę naudos varžybų metu davė nedaug ir pirmasis maratonas jau buvo pakibęs ant labai labai plono plauko.. bet čia atsirado išganytojas – dėdė Jonas :) Kūno kultūros mokytojas ir buvęs sportininkas. Aišku namie jis turi visokių sportbačių, o geriausia tai, kad jo namai – 100 m nuo  trasos! Kai pasakiau, kad nuovargio didelio nejaučiu, bet batai jau ant tiek atmušė pėdą ir visiškai nebegaliu primint, man nežinant prasidėjo užkulsiniai darbai :) Nubėgau tolyn, o kai pagaliau įveikiau 3 – 4 km miške, manęs jau laukė paruoštos dvi sportbačių poros :) Priguliau šalia trasos ant žolės, o dėdė su tėte pradėjo mane “tvarkyti“ :):)  Pamatuoja vienus – deja per maži… o gaila, nes bent iš šono atrodė, kad buvo tikrai visai neblogi bėgimo bateliai. Lieka kita pora – kažkada buvę startukai, bet dėdė jiems nuplėšė šypus ir planavo perklijuoti padų gumas, kad toliau tarnautų kaip normalūs sportbačiai… bet kol kas gumos perklijuotos nebuvo, tai čia gavosi tokie kaip ir barefoot stiliaus bateliai :):) man šiek tiek didoki, bet iš esmės tiko ir galėjau tęsti maratoną. Keista tame, kad bėgant su plonyčiu padu ir nuo priekinės pėdos dalies, nebeskaudėjo pagalvėlių, kurias buvau taip stipriai atmušęs.. nerandu tame logikos ir galvoju, kad galbūt tas atmušimas atsirado dėl per didelio perkritimo nuo kulno iki priekio, o gal batai šiaip buvo netinkami mano pėdos struktūrai… dabar jau nebesvarbu – seni bateliai jau vis tiek nurašyti, o startukai valdo!

Kai jau žinot batų istoriją, galiu pakomentuoti ir trasą. Požiūris į trasą bėgimo eigoje keitėsi kelis kartus. Objektyviai žiūrint trasa nebuvo iš lengviausių, bet tikrai nebuvo ir itin sunki. Labai ilgų įkalnių nepasitaikė, tačiau kas šiek tiek suglumino ir pasirodė netikėta – bėgimas miško takeliais. Po pernai metais vykusio Druskininkų pusmaratonio tikėjausi, kad bėgsime asfaltuotais miško takais. Pasirodo klydau. Bėgom krosą grybautojų pramintais takeliais, labiau įprastais orientacininkams, nei šiaip bėgikams. Iš pradžių tas mane šiek tiek nervino ir išmušė iš vėžių. Čia panašiai kaip formulės Monkao trasoje vietos užteko tik vienam, o lenkti lėtesnius varžovus buvo labai sudėtinga. Nuomonė apie trasą pasikeitė, kai pradėjo skaudėti pėdas.. Jei pradžioj laukiau asfalto, vėliau viskas apsivertė 180 laipsnių ir negalėjau sulaukti kada tas pragariškasis asfaltas baigsis ir vėl prasidės minkštesnė miško danga, kur galėtų atsipūsti kojos.. Galiausiai maratono pabaigoje apskritai viskas suvienodėjo ir jau nebuvo jokio skirtumo kokia danga bėgti, tiesiog norėjosi pagaliau pabaigt šitą kankynę :):)

 Šiam įrašui tiek, o kitus įspūdžius ir išmoktas pamokas aprašysiu greitu laiku :)