Pirmojo maratono belaukiant

Kol kas mano blogas dar tik skaičiuoja pirmuosius savo mėnesius, bet imu pastebėti vieną iš tendencijų, kad man svarbu pasidalinti savo nuotaikomis ir savijauta prieš varžybas. Laikui bėgant tokia situacija, kai sureikšmini kiekvieną startą, turėtų susiniveliuoti, jaudulys ir įtampa mažėti.. bet kol kas yra taip, kaip yra – tiek emocijos prieš varžybas, tiek ir po jų veikia skirtingai, tačiau vienodai stipriai. O kaip gali neveikti, kai laukia pirmasis gyvenime maratoanas?

Nubėgti maratoną svajojau jau gan seniai, kai dar net nebuvau pradėjęs bėgioti. 42,2 km atrodė didelis iššūkis, kurį įveikęs sau įrodyčiau, kad esu kažko vertas, galiu pasiekti užsibrėžtus tikslus ir pan… vėliau ir savo vaikams, galėčiau rodyti gerą pavyzdį, pasakoti, kad sportavau, nubėgau maratoną, o nebuvau kažkoks lodarius.. Manau, kad yra nemažai taip mastančių ir siekiančių panašių tikslų, todėl įtampa kylanti prieš pirmąjį gyvenime maratoną yra daugiau nei natūrali.

Iš tikrųjų dar iki praeitos savaitės galvojau, kad su įtampa susitvarkau gan neblogai ir ji man nėra priešas. Šią savaitę supratau kitaip :) Atplėšti mintis nuo maratono ir galvoti apie ką kitą yra gan sunku.. Pastoviai mintyse sukasi bėgimo strategijos, skaičiuoju per kiek įveikčiau distanciją bėgant vienu ar ktiu tempu, bandau įsivaizduoti ką reiškia 30km ar 35km ir pan..

abiausiai įtampa pasireiškia treniruočių metu (ar jų nebuvime).. Praeita savaitė buvo labai intensyvi darbo atžvilgiu ir tikrai negalėjau atrasti nė kiek laiko pabėgioti, nes iš namų išeidavau ryte, grįždavau naktį, šiek tiek miego ir ciklas vėl kartojasi – darbas, miegas, darbas, miegas.. Savaitgalį atsilaisvinau ir pagaliau išbėgau. Praleistos treniruotės sukosi galvoje ir norėdamas jas kompensuoti, prailginau savo bėgimus… Taip pat ir vakar, vietoj lengvų 5km, prabėgau 10km greitai.. Čia nėra kažkoks biasus dalykas, kuris ryškiai pakeknks varžybose, bet visgi bėgimo programos sudaromos taip, kad prieš maratoną jėgas kauptum, o ne eikvotum be reikalo.. bet priešstartinis jaudulys daro savo.. :)

Kitas klausimas – per kiek atbėgti? Pirmi kartai yra pirmi kartai – visiška nežinia, nrištyrinėti klodai… Skaičiau ir girdėjau, kad pirmą maratoną savrbu tiesiog prabėgti, o laikas esminio vaidmens nevaidina.. tokį tikslą sau ir užsibrėžiau – Druskininkuose prabėgti ir susipažinti su šituo baubu, o Vilniaus maratone jau griebti jautį už ragų ir išspausti viską, ką tuo momentu galiu geriauiai.. Bet kaip ir taisyklės yra tam, kad jas laužytum, taip pas mane planai yra tam, kad juos pakeisčiau (nieko negaliu dėl to padaryt:)). Taigi kad ir ką dabar rašau ar galvoju, žinau, kad atsistojus į starto tiesiąją adrenalinas stipriai sukils, pakeis mintis ir galvoje suksis mintys ne kaip įveikti maratoną, bet kaip įveikti maratoną kuo greičiau.. visko gali nutikti ir galbūt tai prives prie traumos, visiško išsekimo ar dar bal žino ko, bet kaip ir minėjau – kol kas savęs sukontroliuoti negaliu ir emocijos ima viršų :) bet visgi pakalbėkim apie tikslus, kuriuos šiuo metu turiu galvoje :)

Šiuo momentu labai aukštų tikslų Druskininkuose nekeliu, nes bijau, kad galiu iššokti aukščiau bambos.. Žinau, kad martoną tikrai nubėgsiu, o jei nenubėgsiu, tai nuroposiu ar nušliaušiu, bet finišo liniją tikrai kirsiu.. čia neskaičiuoju kritinių situacijų, o turiu omeny nuovargį – jis manęs neįveiks ir jėgų tikrai atrasiu.. Taip pat žinau, kad šiai dienai neturėtų būti problemų išbėgti iš 3:30.. laiko atžvilgiu čia mano žemutinė kartelė, kurią įveikęs jausčiausi laimingas.. Viršutinės kartelės ribos nededu ir plano A nekuriu, nes kol kas per daug rizikinga, bet paatvirausiu – mano utopinė (galbūt) svaojonė ir tikslas ateičiai – Vilniaus maratoną įveikti greičiau nei per 3 val. Galbūt šoku aukščiau bambos, nes metų pradžioje buvau suplanavęs 3:14..  bet jei nekelsiu sau maksimalių tikslų, nejudėsiu primnyn ir galiu užsistovėti vietoje..

Pabaigai palinkėsiu sau sėkėms, laikytis plano ir pradžioj bėgti ne per greitai, kad liktų jėgų ir finišui.. ir jau firiminiu tampančiam finišo šuoliui :)